Ramygalos miesto (Panevėžio r.) gyventojai, ne vienerius metus varstę įvairių valdiškų institucijų duris, neseniai kreipėsi į gyvūnų globos tarnybą „Pifas“. Žmonės sakė nebegalintys žiūrėti, kaip garbaus amžiaus ramygalietė savo sodyboje baisiomis sąlygomis laiko būrį šunų.

Kartu su viešosios įstaigos „Pifas“ direktore Brigita Kymantaite į Ramygalą antradienį nuvyko ir lrytas.lt bei „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistai. Pamatyti kraupūs vaizdai privertė nedelsiant kviesti Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiąją veterinarijos gydytoją inspektorę Laimą Šomkienę, o ši nusprendė skubiai kreiptis į teismą, kad baisiomis sąlygomis ramygalietės laikomi gyvūnai būtų konfiskuoti.

Šaltis išgelbėjo nuo smarvės

„Pifo“ atstovė B.Kymantaitė į Ramygalą atvyko gavusi vietos gyventojų pasirašytą laišką. Jame rašoma, kad Krekenavos gatvės 45-ajame name bei jo kieme 74 metų ramygalietė Ksavera Valikonienė baisiomis sąlygomis laiko didžiulį būrį šunų. Kartu vietos gyvūnų mylėtojai atsiuntė ir kelias nuotraukas. Greičiausiai prieš kelias savaites, dar prieš iškrentant sniegui, darytose nuotraukose – siaubingai apšnerkštame kieme kaip pakliuvo prie pašiūrių, kurias sunku pavadinti būdomis, pririšti įvairiausi mišrūnai.

Antradienio rytą į minėtą sodybą ramioje Ramygalos pakraščio gatvėje nuvažiavome spaudžiant maždaug 20 laipsnių šalčiui. Nors šalo rankos, kojos, vaizdo kamera ir fotoaparatai, galėjome tik džiaugtis, kad čia atsidūrėme ne šiltuoju metų laiku. Net ir sniegas negalėjo užmaskuoti krūvų šunų išmatų ir kalnų visokių šiukšlių. Nereikėjo lakios vaizduotės įsivaizduoti, koks čia dvokas tvyro sušilus orams. „Baisi čia ne tik smarvė. Iš šios kaimynės kiemo mus nuolat puola blusos, jos name veisiasi žiurkės, o būriai šunų nuolat kelia didžiulį triukšmą“, – užsukus į gretimą kiemą papasakojo K.Valikonienės kaimynas Juozas Naujalis.

Išgirdęs, kad kažkas iš ramygaliečių iškvietė „Pifo“ atstovę, vyriškis sunerimo. Jis sakė, kad ir taip šunų augintoja jų šeimą nuolat terorizuoja, kad kaimynai visur dėl jos nešvarios sodybos skundžiasi, tai dabar vėl juos užsipuls, nusprendusi, kad ir šįkart Naujaliai gyvūnų gelbėtojus iškvietė.

Jau dešimtmetį šalia šunynu paverstos sodybos gyvenantiems Naujaliams vienintelė paguoda, kad dar blogiau perpus su K.Valikoniene namą besidalijantiems žmonėms. Prieš keletą metų, mirus ten gyvenusiai senutei, jauna pora pigiai nusipirko dalį šio medinio namo. Tačiau už sienos kaimynei apgyvendinus ne tik pulką šunų, bet ir ožį, naujieji savininkai nuleido rankas ir išsikraustė, čia dienas leidžia tik jų neįgalus giminaitis. Antradienį pakalbintas šis vyras sakė gyvenantis tarsi pragare.

K.Valikonienės iškart neradome. Kaimynai paaiškino, kad ji bei visišką negalią turintis jos sūnus gyvena nuomojamame bute kitame tos pačios gatvės gale. Čia ji žiemą užsuka tik šunų pašerti, geriausiu atveju - vieną kartą per dieną.

Pasidairiusi po K.Valikonienės sodybą „Pifo“ direktorė B.Kymantaitė ėmė drebėti ne tik iš šalčio, bet ir pykčio bei gailesčio, kad žmonės gali taip elgtis su savo augintiniais.

Nedideliame ramygalietės sodybos kieme palaidas vaikštinėjęs vienas šunelis, pamatęs svetimus žmones, uodegą pabrukęs skalydamas spruko tolyn. O jam pritardami ėmė amsėti visose pakampėse apgyvendinti šunys – visokio amžiaus, spalvos ir dydžio. Kai kurie jų buvo trumpomis grandinėmis pririšti prie nelabai panašių į būdas pašiūrių, vieną pamatėme uždarytą maždaug kvadratinio metro dydžio medinėje dėžėje, kurioje buvo palikta tik viena nedidelė grotuota skylė, pro kurią šunelis dairėsi tarsi kalinys.

Į žemę sulindusiame tvarte ant sušalusio seno mėšlo krūvos pririšti skalijo trys nedideli šuneliai. Šalia jų nebuvo nei jokio maisto, nei vandens. Tvarto durų nebuvo įmanoma atidaryti tiek, kad būtų galima įeiti į vidų, todėl jei maisto jiems šeimininkė galbūt ir numesdavo, tai nežinia, kada paskutinį kartą gyvūnai gavo palakti vandens. Kieme suskaičiavome mažiausiai dešimt šunų.

Palyginti su šiais kiemsargiais, tiesiog prabangiai buvo apgyvendinti ožka ir ožys. Juos K.Valikonienė laikė uždariusi atskiroje pašiūrėje, pakreikusi šiaudų ir kažkodėl šalia įvariusi neįgaliojo vežimėlį. Tiesa, abu barzdočiai didele laisve pasidžiaugti taip pat negalėjo – trumpomis virvėmis jie buvo taip pririšti prie pat pašiūrės sienų, kad beveik negalėjo pajudėti.

Mums dairantis po kiemą, iš K.Valikonienei priklausančios namo dalies taip pat girdėjosi šunų skalijimas. Pro skudurais uždangstytus langus dairėsi ir lojo dar keli nedideli kiemsargiai. Dar vienas šuo buvo uždarytas namo prieangyje. Kartu su juo – ir pora kačių, besidairančių pro plyšį lange. Vieną jų pamačiusi „Pifo“ atstovė B.Kymantaitė susigraudino iki ašarų. Rudmargė katė buvo ligota ir greičiausiai akla.

Būriui šunų – skurdžios vaišės

„Tokiomis sąlygomis gyvūnai negali būti laikomi, čia ne auginimas, bet kankinimas“, – konstatavo gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ direktorė B.Kymantaitė. Todėl tą pačią dieną į Ramygalą ji pakvietė atvykti Panevėžio maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiąją gydytoją inspektorę L.Šomkienę.

Kartu su pastarąja pareigūne nuvažiavę į nuomojamą butą ieškoti K.Valikonienės, radome ją susiruošusią šerti savo šunų.

Moteris į seną vaikišką vežimėlį buvo įsidėjusi maišą su keliais batonais, maždaug kilogramą virtų dešrelių ir nežinia kam skirtus kelis tuščius plastikinius butelius. Išgirdusi, kad Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorė domisi, kokiomis sąlygomis ji augina šunis, K.Valikonienė staiga prisiminė, kad dar nepaėmė šunims „burbuliukų“ – sauso maisto. Iš kieme esančio sandėliuko moteris atnešė jo prisėmusi į nedidelį kibirėlį. Žinant, kokia armija augintinių jos laukia, toks kiekis maisto atrodė graudžiai.

Lėtai stumdama gatve savo vežimėlį, K.Valikonienė vis bandė išsiaiškinti, kas ją inspektorei įskundė ir vis piktinosi kaimynais, neleidžiančiais jai ramiai gyventi.

Paklausta, kiek turinti šunų, ramygalietė iš pradžių teigė turinti vos kelis, bet vėliau paaiškino, kad gal kokius aštuonis. Tariamai šunys – jos ir neįgalaus sūnaus pragyvenimo šaltinis. K.Valikonienė tvirtino šunis veisianti ir pardavinėjanti – iš jos šuniukus po 10-15 litų superka kažkokie jaunuoliai, paaiškinę, kad juos veža į Prancūziją. Neiškentusi „Pifo“ atstovė B.Kymantaitė moteriškei paaiškino, kad jei iš jos iš tikrųjų kažkokie jaunuoliai šuniukus superka, tai nebent dėl kailio, nes iš šunų kailio siuva pirštines.

Pagaliau atkeliavusi į savo šunynu paverstą sodybą, K.Valikonienė ėmė augintinius šerti – tiesiai ant sniego pabėrė po saujelę sauso maisto, numetė po kelias riekes batono, dešrelių. Šias šunys surijo su visu sintetiniu apvalkalu, kurio šeimininkė net nesivargino nulupti.

Paklausta, kaip pagirdo kelis viename tvarte laikomus šunis, jei net jo durys beveik neatsidaro, sodybos šeimininkė vos ne vos prasispraudė į vidų, pasiteisinusi, kad kaip tyčia durys prišalo. Tariamai visus šunis ji pagirdo pasemtu iš šulinio vandeniu.

„Ko jūs norit, visi mano šunys prižiūrėti, sotūs“, – piktinosi gyvūnų specialistų ir žurnalistų dėmesiu K.Valikonienė. Tikino, kad jau ne kartą ją visokios komisijos tikrinusios, bet nieko nepadariusios.

Tik po ilgų derybų inspektorei L.Šomkienei ir „Pifo“ atstovei B.Kymantaitei pavyko įkalbėti šeimininkę atrakinti namo duris, kur kiauksėjo ir šerkšną nuo langų laižė dar būrys šunų. Tamsiame prišnerkštame kambaryje spėjome įžiūrėti mažiausiai penkis lojančius keturkojus, tačiau K.Valikonienė staiga persigalvojo, į vidų mūsų nusprendė nebeįsileisti ir pasiūlė keliauti savo keliais.

Toks gyvenimo būdas

Gal iš tiesų mums ir pasisekė, kad į namo vidų tik žvilgtelėjome. Ramygalos seniūno Valdo Chirvo teigimu, šiame name ir nemažos žiurkės gali ant galvų užšokti.

Ramygalos seniūnas sakė jau rankas nuleidęs. Net ir ramygaliečiai, anksčiau dažniau netvarkinga šios moters sodyba skundęsi, dabar jau retai skundus rašo, nes tariamai nieko padaryti neįmanoma.

Pasak V.Chirvo, į K.Valikonienės sodybą ir Panevėžio rajono meras yra važiavęs, ir sveikatos priežiūros specialistai. Daugiausia, ką pavyko padaryti – iš šios ramygalietės kiemo išvežti kelis sunkvežimius jos sukaupto šlamšto. Tačiau netrukus ji vėl į sodybą prisitempia įvairiausių šiukšlių. Už tokią netvarką garbaus amžiaus moteris buvo bausta administracine tvarka, tačiau padėtis nepagerėjo.

„Toks jos gyvenimo būdas, nieko mes nepakeisim“, – įsitikinęs Ramygalos seniūnas. Vyro teigimu, jie bandė pasirūpinti ir K.Valikonienės šunimis, siūlė juos savo lėšomis išgabenti į gyvūnų prieglaudą, tačiau veltui - moteris pareiškė savo augintinius mylinti ir niekam neatiduosianti.

Prašys teismo konfiskuoti šunis

Gali būti, kad bent su dalimi savo keturkojų pulko K.Valikonienei vis dėlto teks atsisveikinti. Gyvūnų gerove besirūpinanti L.Šomkienė sako įsitikinusi, kad iš tiesų ši ramygalietė gyvūnus laiko neleistinomis sąlygomis, ir ketina trečiadienį kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydama leidimo konfiskuoti jos šunis. Pagal įstatymus, jei gyvūnų gyvybei gresia pavojus, šį prašymą teismas turi išnagrinėti ir sprendimą priimti skubos tvarka, per tris darbo dienas. Žinant, kad artimiausiu metu prognozuojami smarkūs šalčiai, telieka tikėtis, kad šunys bus išgelbėti kuo skubiau.

Pasak L.Šomkienės, tokie atvejai, kai gyvūnų gerovės specialistai prašo teismo leisti skriaudžiamus gyvūnus konfiskuoti, labai reti. Dažniausiai pavyksta savininką labiau pasirūpinti savo augintiniais. Iki šiol Panevėžio rajone teismas buvo leidęs konfiskuoti tik vienos senutės netinkamai augintas karves. Vis dėl to galiausiai savininkei leista pačiai šiuos gyvulius išparduoti.

Ar tikrai pavyks valdiškoms institucijoms padėti kankiniais paverstiems ramygalietės šunims, būtinai pasidomėsime. Jei pavyks šunis išgelbėti, jais žada pasirūpinti „Pifo“ savanoriai, bus bandoma jiems ieškoti naujų, svetingesnių, namų.

Baimindamasi, kad raštų kelionė per valdiškas įstaigas gali užtrukti, „Pifo“ direktorė B.Kymantaitė neištvėrė ir ligotą, greičiausiai aklą katiną iš J.Valikonienės sodybos išsivežė tą patį antradienį. Ji tikisi, kad veterinarai galbūt šiam keturkojui dar galės padėti.