Ar yra tekę sau tarti: daugiau nebegaliu? Nebegaliu į visą tai
žiūrėti, ir padarysiu viską, kad padėtis pasikeistų. Į gerąją pusę.
Ko gero, ne vienam pažįstamas jausmas, iššaukiamas gyvenimiškos
neteisybės. Vaikystėje dažniausiai būname neabejingi viskam, ką matome
aplinkui. Augant noras pagelbėti visam pasauliui (na, bet jau kažkuriai
jo daliai) blėsta, tolsta užgožiamas kasdienių rūpesčių.
Prieš keletą metų pagailėjusius benamių gyvūnų žmones tiesiog
šokiravo tuometinių gyvūnų prieglaudų būklė. „Geriau jau gatvėje,“-
nevalingai išsiveržė mintis, žvilgsniui naršant po purvinas apšiurusias
sienas ir stengiantis nesusitikti su persigandusiomis čia įkalintų
gyvūnų akimis.
Bet juk prieglaudos ir steigiamos tam, kad beglobiams nereikėtų
bastytis po gatves. O ir tie, matomi gatvėse... Dažnai sužeisti ar
sergantys, beveik visuomet perkarę, baikštūs...
Negana to – amžinas kaimynų nesantaikos šaltinis. Vienas maitina,
kitas nuodija, trečias grasina iškviesiąs šungaudžius... Žodžiu, išties
hamletiškas klausimas: išmesti gyvūną, kurį jau tareisi išgelbėjęs,
atgal į gatvę, ar palikti košmarišką sapną primenačioje prieglaudoje?
Palikti. Ir po nemiegotos nakties iš pat ryto nuskubėjus į tą pačią
prieglaudą sukuždėti:“Žinai, vežuosi aš tave namo...“
Taip ir prasidėdėjo savanoriška gyvūnų globos organizacijų veikla
Lietuvoje. Pradžioje tai buvo pavienių žmonių iniciatyva – gyvūnus
imdavo iš konclagerius primenančių prieglaudų, išgydydavo, sutvarkydavo
ir ieškodavo naujų šeimininkų. Tačiau neužilgo susigriebta, kad šios
pastangos primena bandymus šaukštu išsemti vandenyną – kol pats
nesusiduri, negali net įsivaizduoti, KIEK tų beglobių yra...
Tapo aišku – būtina gyvūnų globa užsiimti organizuotai. Kadangi
kiekvienas turėjo savo viziją apie gyvūnų gerovės kūrimą, gyvūnų gerove
besirūpinančių savanoriškų organizacijų Lietuvoje šiuo metu turime net
kelias.
Tačiau, nepaisant skirtingo požiūrio į kai kuriuos problemų sprendimo
aspektus, visas jas vienija bendra veikla: gyvūnų globa, sterilizacijos
programos, visuomenės švietimas, įstatyminės bazės pritaikymas prie
nūdienos poreikių, ir bendras požiūris, kad kiekviena gyvybė yra
vertinga, tad sveiko gyvūno eutanazija prasilenkia su žmoniškumo
principais.
Todėl jau greitai Lietuvoje turėtų atsirasti pirmieji gyvūnų globos
namai, įrengti savanoriškų gyvūnų globa ir gerove besirūpinančių
organizacijų. Iki šiol tikrų gyvūnų globos namų Lietuvoje nebuvo
(karantinavimu užsiimančių įstaigų patalpų gyvūnų globos namais vadinti
nesinorėtų.
Kodėl? Peržvelkite metines ataskaitas, kiek gyvūnų iš ten ištrūksta
gyvi, ir paaiškės). Gyvūnai (dažniausia tai šunys ir katės, kartais kas
nors egzotiškesnio – degu, smiltpelės, triušiai ar žiurkėnai) paprastai
globojami savanorių namuose arba išnuomotose patalpose Deja, gyvenimiška
kasdienybė negailestinga, ir bėgant laikui savanoriai, kas anksčiau,
kas vėliau, suvokė, kad namai – ne guminiai, o zoologijos sode gyventi –
dar būtų pusė bėdos, bet svečių, giminaičių, draugų bei artimųjų geriau
į žvėryną nesikviesti.
Su išnuomotomis patalpomis, jei jos nėra pritaikytos būtent gyvūnų
laikymui, ne ką geriau. Jas ne visada įmanoma išdezinfekuoti,
nepritaikyta danga neatlaiko nuolatinio dezinfekcijos priemonių
poveikio, kyla problemų su ventiliacija...
Arba, nutinka kaip šią žiemą – VŠĮ „Lesė“ buvo paprašyta
išsikraustyti iš patalpų... drauge su šimtu globotinių, kuriems
gyvenamosios vietos, o daugeliui ir veterinaro pagalbos, reikėjo čia ir
dabar. Laimei, visiems pavyko rasti laikinus globėjus.
Šiuo metu „Lesė“ įrenginėja būsimų globos namų patalpas Vilniuje,
ateityje tikimasi tokius namus pastatyti ir Kaune. Deja, viskas ir
visada atsiremia į finansines galimybes, kurios, ganėtinai ribotos –
organizacija visas lėšas gauna tik iš visuomenės paramos.
Nepaisant to, „Lesės“ savanoriai turi kuo pasidžiaugti – per tris
veiklos metus naujus namus ir naują šansą į gyvenimą gavo daugiau, nei
tūkstantis „Lesės“ globotinių, daugiau, nei 10 000 gyvūnų naujus namus
rado šios organizacijos administruojamo skelbimų portalo Gyvunugloba.lt
dėka.
Be to, „Lesė“ viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjo vykdyti gyvūnų
sterilizacijos programas: privačių asmenų augintinių ir beglobių kačių
sterilizacijos programų metu sterilizuota daugiau, nei 1000 gyvūnų (tai
reiškia, kad sterilizuotieji gyvūnai nesusilauks palikuonių, todėl
beglobių gyvūnų skaičius bus mažesnis bent 3600 gyvūnų – palyginimui,
praeitais metais Vilniaus karantinavimo tarnyboje buvo eutanazuoti 5153
beglobiai gyvūnai).
Laimėtas projektas „Padėkime benamėms katėms“ leido aktyviai
įgyvendinti užsienio šalių praktiką humaniškais metodais mažinant
benamių kačių skaičių. Be tiesioginės pagalbos gyvūnams organizacija
užsiima ir švietėjiška veikla – internetinėje svetainėje stengiamės
talpinti kuo daugiau informacijos gyvūnų gerovės klausimais;
bendradarbiaujame su draugiškomis žiniasklaidos priemonėmis; šiuo metu
ruošiame medžiagą rudenį startuosiančiai vaikų švietimo programėlei.
Esame pateikę paraišką projektui „Vaikų vasaros stovyklos“ vykdyti,
ir nekantriai laukiame atsakymo. Atsakymo laukiame ir paraišką projektui
„Įkurkime gyvūnų globos namus kartu“.
Šiuo metu „Lesėje“ glaudžiasi 130 globotinių. Kol įrenginėjamos
naujos patalpos, gyvūnams namus suteikė savanoriai globėjai. Globėjai,
kurių nuolat trūksta. Nes organizacijos telefonai kasdien kaista nuo
pagalbos prašančių skambučių.
Nes paimti gyvūną iš gatvės (ligos, išsekimas, dėl streso ar blogo
ankstesnių šeimininkų auklėjimo atsiradę elgesio sutrikimai – nereto
benamio gyvūno kraitis) ir grąžinti jį į normalų gyvenimą, socializuoti –
ne toks jau paprastas darbas. Nes savanoriškai veiklai rasti laiko
kasdien tenka tarp visų kitų, privalomų, darbų. Nes toli gražu ne visi
aplinkiniai geranoriškai nusiteikę tokios veiklos atžvilgiu.
Nes kartais tenka praleisti bemiegę naktį prie sužeisto, skausmą
kenčiančio gyvūno, ar kuopti kalnus to, ko šiaip jau visai nesinorėtų,
priėmus į namus gausią pamestinukų šunyčių vadą. Nes visus laisvalaikio
planus tolydžio pakoreguoja tie, kam esi įsipareigojęs. Teisingai,
kartais dar prireikia remonto – kai kurie globotiniai turi ypač tvirtą
nuomonę apie aktyvų laisvalaikį ir namų dizaino sprendimus.
Kodėl tai darome? Kaskart, išgirdus šį klausimą, galvoje šmėsteli „ką
padarėte vienam iš mažiausiųjų...“ Gyvūnai, žmogaus santykis su jais -
tai visuomenės veidrodis, tas, su padidinamuoju stiklu, kai pažvelgęs
matai kiekvieną odos porą, kiekvieną taškelį, prie kurio nepasislėps
joks spuogas. Nes jie nepasiskųs niekam. Nepasiskųs, palikdami tave
vieną su savo sąžine. Ir su žinojimu apie padarytą (arba ne) gerą darbą.
Vienas pažįstamas, Sibiro lagerius, tremtį ir visas jos negandas
išgyvenęs senukas, tvirtino, kad sužinoti,ar žmogus geraširdis – labai
paprasta, tereikia atkreipti dėmesį, ar jis nurenka pasitaikiusias
sraiges, vabalėlius ir kitą smulkmę nuo tako, kad praeiviai nesumindytų .
Jei taip, pasak senolio, gali drąsiai prašyti pagalbos visais
gyvenimo atvejais – padės. O iš gyvūnų nemylinčio žmogaus pagalbos
prašyti ginkdie nevalia – „jei jau nemyli gyvasties, tai nieko nemyli“.
Sutinku, keistokas požiūris. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad tai
žodžiai žmogaus, kurio gyvybė daug metų priklausė nuo sutiktų žmonių
gerumo. Kaip ir tų, niekam nereikalingų, pro kuriuos kasdien praeiname
gatvėje.
|
