Įkurta 2007 m., „Lesė“ užsiima gyvūnų globa ir sterilizacija. Nuo įsikūrimo radome namus 6000 gyvūnų ir finansavome sterilizaciją daugiau nei 2100 gyv., dėl kurių nereikalingų gyvūnų skaičius turėtų būti mažesnis bent 8300 per metus.

Elektroninė labdaros parduotuvė (plačiau >>)

Tiesioginė transliacija iš Vilniaus prieglaudos kačių kambarių Nr. 1 ir Nr. 2 :)

2% parama (plačiau >>)

 

Loading
LT / EN

Komentarai

JoJoJo (21:09) >>
Kedainiai, bet butu galima atvezti i kauna
Irene (20:21) >>
Koks miestas? Kaunas?
JoJoJo (20:04) >>
Mano nr: 863093461
TatjanaI (11:09) >>
Nuotrauka turi buti labai mazo dydzio, kad galima butu ja ikelti

Geroji gyvūnų fėja

23 metų Agilė Arlauskaitė jau sunkiai suskaičiuoja, kiek gyvūnų jai pavyko išgelbėti. Benamiams, ligotiems, niekam nereikalingiems ji suteikia laikiną pastogę, išgydo ir suranda naujus mylinčius šeimininkus.

Toks pomėgis yra brangus tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme (bent jau MES tokiai aukai nesiryžtume). Bet daugybė laimingai pasibaigusių jos globotinių istorijų, kaip sako ji pati, atperka visas pastangas ir įkvepia naujiems darbams. Skamba intriguojančiai.

Praregėjimas - dėl TV laidos

Viskas prasidėjo maždaug prieš metus. Iki tol Agilė buvo prisiekusi šunų mylėtoja (namuose visuomet būdavo arba šuo, ar bent jau žiurkėnas, tik ne katė) ir, kaip dauguma šunininkų, nemėgo kačių.

„Man atrodė, kad katės yra savanaudės, ne tokios protingos kaip šunys, agresyvios, nesulauksi iš jų nei meilės, nei prieraišumo, nei supratingumo“, - prisipažįsta mergina, laikydama ant kelių savo augintinę Niką, kuri vis stengiasi pasistiebusi pasitrinti į šeimininkės skruostą.

Tada per televiziją Agilė pamatė laidą. „Neprisimenu, kaip ji vadinosi, bet buvo pasakojama apie žmones, globojančius gyvūnus. Savanoriai priglausdavo benamius gyvūnus iš gatvės, juos gydydavo, auklėdavo ir po kurio laiko surasdavo jiems naujus namus.

Suspaudė širdį. Pamaniau, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, parodęs šiek tiek iniciatyvos, vis tiek jos sulauks, o gyvūnas net paprašyti negali. Gyvūnai visiškai priklausomi nuo mūsų, ir tikrai ne dėl savo kaltės ar apsileidimo negali patys savimi pasirūpinti“.

Taigi Agilė pasiryžo ir pati padaryti tokį kilnų darbą, pradėjo ieškoti informacijos internete. O netrukus jos spanielis Bartas (kuriam dabar 6 metai) jau draugiškai uostinėjo naują namų gyventoją - katytę Niką. „Sureagavau į skelbimą, jog katė atsivedė tris kačiukus, ir jei niekas jų nepriglaus, jie atsidurs gatvėje. Niką priglaudžiau tikrai ne todėl, kad staiga pamilau kates. Jau nebegalvojau, patinka man katės ar ne, tiesiog norėjau atlikti gerą darbą - išgelbėti vargšą gyvūną“, - sako Agilė.

Šuo katei nepavydi

O paskui atsirado daugiau kačių - Agilė įsitraukė į gyvūnų globotojų organizacijos „Pifas“ veiklą. Priglausdavo, paskiepydavo, mokė tvarkos, jei reikėjo, gydė ir intensyviai ieškojo globotiniams naujų šeimininkų.

Vienu metu namuose gyvendavo iki septynių gyvūnų. Bandė globoti ir šunis, bet tai nepasiteisino: jos Bartas pradėdavo kelti pavydo scenas. Tuo tarpu katėms jis nepavydi. „Man atrodo, kad kačių šunys apskritai nelaiko konkurentėmis, elgiasi su jomis gražiai. Posakis „kaip šuo su kate“ pasirodė visiškai neteisingas“, - sako globėja.

Pradėjus globoti kates, Agilės požiūris į jas pasikeitė radikaliai. „Jos ir protingos, ir draugiškos, ir ištikimos. Prisiriša prie šeimininko ne mažiau negu šunys. Žinoma, yra ir skirtumų. Šuo - idealus kompanionas einant pasivaikščioti, iškylaujant, o katė - jaukiai sėdint namie prie knygos ar televizoriaus. Pasitinka grįžus, įsitaiso šalia lyg kokia pagalvėlė“.

Aukoja visą laisvalaikį

Agilė prisipažįsta, kad vargo su tokiu būriu ūsuotų ir naguotų padarų nemažai. Ir kokių tik eibių jie neprikrečia. Tik užėję į Agilės kambarį pastebime, kad jame nėra užuolaidų.

„Kačiukai dūkdami mėgsta ant jų šokinėti, tad nėra prasmės kabinti, vis tiek sudraskys. Štai ir tapetai iki pusės sienos apdraskyti.

Ir sofa kenčia, ir kiti baldai. Naivu tikėtis, kad katė namuose nieko neapgadins. Jei man paskambinęs dėl gyvūno žmogus pirmiausia pradeda klausinėti, ar jis nieko nedraskys, ar daro į dėžutę, stengiuosi kaip nors išsisukti, kad netektų tokiam atiduoti katinėlio.

Nors tvarkos pavyksta išmokyti visas kates, tačiau jaučiu, kad tokiam žmogui gyvūno reikia tik kaip žaisliuko ar papuošalo, todėl ir atiduoti nenoriu“, - sako Agilė. MES pritariame: tegul tokiu atveju įsigyja pliušinį katiną, jis tikrai nieko nedraskys ir tvarkingai gulės, padėtas ant lentynos.

Globotiniams Agilė skiria beveik visą savo laisvalaikį, o jų poreikiams ir gydymui - beveik visą atlyginimą. „Kol kas užtenka“, - sako ji.

Magistrantė Vilniaus Mykolo Romerio universitete studijuoja viešąjį administravimą, o nuo antro kurso ten pat, Civilinio proceso katedroje, dirba referente. Jai patinka, kad nesunku derinti studijas ir darbą, kai reikia - čia pat nubėgti į paskaitą.

„Mano darbas - paskirstyti dėstytojams krūvį, derinti paskaitų tvarkaraščius, - pasakoja Agilė. - Gali pasirodyti keista, kad jų darbą reguliuoja studentė. Tačiau jaučiu, kad esu labiau dėstytojų, o ne studentų pusėje. Pastarųjų skundai ir pretenzijos dažniausiai būna nepagrįsti. Mano katedrai priklausantys dėstytojai man nedėsto, tad jokių privilegijų kaip studentė neturiu.

O kai kuriems draugams padėti tenka, pavyzdžiui, man sako, kad jau trečią kartą eis laikyti skolos pas kokį nors dėstytoją, ir jei nepavyks šį kartą, tada... Tokiais atvejais, žinoma, pasakau dėstytojui apie esamą situaciją ir paprašau, jei įmanoma, būti kiek atlaidesnį, užduoti lengvesnius klausimus“.

Kasdienė Agilės rutina tokia: atsikėlusi pasirūpina visais gyvūnais - pamaitina, išvalo dėžutes, jei reikia - duoda vaistų, išveda pasivaikščioti šunį, o paskui skuba į darbą ir paskaitas.

Grįžusi po pietų, vėl maitina, valo (jei turi visai mažų kačiukų ar šuniukų, ir balas šluostyti reikia, nes koridoriumi praeiti būna neįmanoma), vėl vedžioja. Šis laikas skirtas ir vizitams pas veterinarus, ir susitikimams su žmonėmis, norinčiais paimti gyvūnus, ir kitai panašiai veiklai.

Agilės tėvai, su kuriais ji gyvena dviejų kambarių bute, iš pradžių nelabai palankiai žiūrėjo į tokį dukters užsiėmimą, dabar jau priprato, tačiau sutarta, kad gyvūnai - tik jos vienos rūpestis.

„Kol neturiu vaikino, dažnai kur nors išeiti nėra poreikio. Bet kai jis atsiras, tikiuosi, taip pat mylės gyvūnus. Nemanau, kad galėtų būti kitaip - normaliam vaikinui toks mano pomėgis atrodytų labai jau keistas ir nesuprantamas, tad ir aš atrodyčiau „trenkta“, - sako Agilė.

Būna skaudu išsiskirti

„Baltas katinas Sniegius. Beveik metų amžiaus, kastruotas - mergina glosto murkiantį globotinį. - Jis pas mane apie mėnesį, buvo nedrąsu imti beveik suaugusį. Tačiau jo šeimininkai išvažiavo į užsienį, tad nebuvo ką daryti.

Sniegius be galo prieraišus, mačiau, kaip jis ilgėjosi savo šeimininkų, net savotiškai gedėjo, manęs nenorėjo prisileisti. O dabar jau prisirišo - kai atsiras nauji šeimininkai, bus labai gaila skirtis.

Katytė Morka snaudžia tarp pagalvių. Jai keturi mėnesiai, pas mane atkeliavo sunkiai sirgdama. Vėmė, viduriavo, nieko neėdė. Dabar tai - jau praeitis, nors manėme, kad išgelbėti nepavyks. Pastebėjau, kad prie mirties slenksčio pabuvę gyvūnai tampa kitokie. Protingesni, atsidavę, kažkokie gilesni, rodos, stengiasi nekelti jokių papildomų rūpesčių, tarsi nori už ką nors atsidėkoti visiems žmonėms. Morka būtent tokia - švelnumo ir protingumo įsikūnijimas“.

Tačiau skirtis tenka, kad būtų galima suteikti pagalbą kitiems jos stokojantiems. Padovanojusi gyvūną, Agilė jo neužmiršta, vis paskambina šeimininkui - domisi, kaip augintiniui sekasi, ar sveikas, ar nereikia kokios nors pagalbos. Džiaugiasi tais pasakojimais, naujųjų šeimininkų atsiųstomis nuotraukomis ir jaučiasi padariusi mažą stebuklą - suteikusi progą laimingai gyventi padarui, kuris buvo nurašytas ir pasmerktas nebūčiai.

Jurgita Noreikienė
Šaltinis:  „Lietuvos rytas"
Nuoroda į šaltinį: http://www.lrytas.lt/?id=11756357781174089821&view=4

Sukurta: 2007-05-17
Naujienos numeris: 1073
Peržiūrėjimų skaičius: 29943

« grįžti

Komentarai

Ingute22 (2008-10-05)
perskaiciusi si straipsi labai apsidziaugiau ,labai smagu,kad yra dar tokiu zmogeliuku.kuo didziausios sekmes Agilei ir jos augintiniams :)


Komentarus gali palikti tik prisijungę lankytojai.
Viešoji įstaiga „Lesė“. Įm. kodas: 300709225. Adresas: Savanorių pr. 33-91, 03128 Vilnius (laiškams).
Tel. 8-605-33452 (Vesta). El. paštas: info@lese.lt. Bendra a/s: LT647044060005976183 (SWIFT: CBVILT2X) 
Statistika Prisijungę: 32