Įkurta 2007 m., „Lesė“ užsiima gyvūnų globa ir sterilizacija. Nuo įsikūrimo radome namus 6000 gyvūnų ir finansavome sterilizaciją daugiau nei 2100 gyv., dėl kurių nereikalingų gyvūnų skaičius turėtų būti mažesnis bent 8300 per metus.

Elektroninė labdaros parduotuvė (plačiau >>)

Tiesioginė transliacija iš Vilniaus prieglaudos kačių kambarių Nr. 1 ir Nr. 2 :)

2% parama (plačiau >>)

 

Loading
LT / EN

Komentarai

Bargooto (20:42) >>
Je confirme. Il arrive ainsi. Nous examinerons cette question....
Michaelclefe (20:26) >>
wh0cd464631 buy stromectol
Michaelclefe (17:20) >>
wh0cd391158 vasodilan lipitor...
BennyTit (16:30) >>
wh0cd231171 generic for prograf

Kauno „Lesė“ steigia pirmąjį keturkojų senjorų pensionatą (papildyta 2015 07 14 nauja senjoriukė Pupsytė)

Gyvenimo saulėlydy – reikalingas it pora nudėvėtų batų

Mūsų visuomenėje senas šuo yra suvokiamas kaip senas kiauras batas: nei vienas, nei kitas nebėra tinkamas naudoti. Nudėvėtą batą išmetame. Neretas išmeta ir šunį, kuris jam dešimt ir daugiau metų tarnavo, saugojo namus, laižė rankas ir su džiaugsmu pasitikdavo prie durų. Humaniškesni individai nusprendžia už visa tai atsidėkoti bent oresne mirtimi ir savo keturkojį nuveda pas veterinarą migdyti.  Tačiau tiek iš vienų, tiek iš kitų savo gyvenimą ištikimybei žmogui paaukoję gyvūnai sulaukia ne ramios senatvės, o sugedusio prietaiso baigties. Tu nebereikalingas.

Net iš tų žmonių, kurie eskaluoja meilę gyvūnams, neretas, iš tikrųjų, myli tik sveikus ir jaunus, o garbaus amžiaus sulaukę padarai ir jų akyse - tarsi prekės, kurių galiojimo laikas pasibaigė. Neretai toks požiūris yra dangstomas pseudohumanizmu – kalbomis apie tai, jog gyvūno numarinimas yra žmoniška išeitis, nes pastarasis jau ne gyvena, o tik egzistuoja. Tačiau tokios pseudožmogiškumą aukštinančios kalbos, savo ruožtu, iš tikrųjų, dangsto žmogaus egoizmą ir tingumą. Liaudiškai kalbant, nenorą „terliotis“.

Kaip ir žmonėms, garbaus amžiaus sulaukusiems gyvūnams neretai reikia aplinkinių pagalbos. Neretai sergama ir senatvinėmis ligomis – skauda kojeles, akys prastai mato, dėl iškritusių dantų nebetinka bet koks maistas. Mes nekalbame apie tokias ligas, kurių metu gyvūnas kankinasi,  jam skauda. Turim galvoje tas sveikatos problemas, kurios aplanko mūsų tėvus, senelius, o anksčiau ar vėliau aplankys ir mus. Ar patinę sąnariai ir mums patiems atrodytų bilietu į nebūtį?

Ir retas kuris iš tų, kurie rauko nosis, pamatę senukus pražilusiais snukiais, susimąsto, kad šie keturkojai meilės ir rūpesčio nusipelnė labiau, nei jauni ir sveiki. Pastariesiems dar viskas priešaky – pakliuvę į geras savanorių rankas, jie greitai suranda naujus namus. Ateity jiems dar daug skanių kaulų, kamuoliukų mėtymo ir lakstymo po kiemą. Senolių praeitis kupina tarnystės, dažnai ir skausmo, traumų ir išdavysčių. Ateitis – troškimo ramiai ir oriai sulaukti sunkaus gyvenimo galo. Nes jie, lėtai trepenantys ir besižvalgantys pavargusiomis akimis, nereikalingi niekam.

Dėl šių priežasčių gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Kauno skyrius steigia pirmąjį analogo Lietuvoje neturintį keturkojų senjorų pensionatą. Ši mintis atėjo kartu su šešiais keturkojais senukais, kurie, nešini savų istorijų ir sunkumų bagažu, rado kelią į savanorišką gyvūnų prieglaudą. Leiskite jums juos pristatyti.    

Klevukas (mirė)

Nuoroda į Klevuko skelbimą: http://lese.lt/lt/kiti/shelter.8;g.14272

Klevukui apie 10-15 m, jis yra aklas ir kurčias, kailis ant nugaros vietomis visai nuplikęs. Kauno prieglaudoje jis atsirado prieš beveik metus, kai su mumis susisiekęs pakaunėje gyvenantis vyras paprašė iš jam priklausančios teritorijos išvežti atklydusį benamį šunį. Kaip žiemą pamiškės krūmuose atsirado aklas, kurčias ir pusplikis keturkojis, dabar jau nebeatsakysi. Tik remdamiesi savo darbine patirtimi, savanoriai galėtų spėti, jog Klevukas į laukų pakraštį buvo atvežtas ir paliktas mirti. Nebetinkamas naudoti, išmestas savųjų šeimininkų lygiai taip, kaip broliai tautiečiai išsirenka kur laukymę miške ir atvežę išverčia savo buitines šiukšles. O ši gyva ir kvėpuojanti „šiukšlė“ nuslinko iki artimiausių krūmų, susiraitė ant sniego ir, susitaikęs su savo kažkam nebereikalingos atliekos likimu, pasiruošė laukti savojo galo. Apžiūrėjęs šunį, veterinaras galėjo daugiau pasakyti apie jo gyvenimą: baisūs dantys papasakojo apie atliekas, kurias teko valgyti, išplikimai – apie nuplikymą arba labai apleistą odos ligą, randai ant kaklo – apie iki smaugimo veržtą antkaklį, nuospaudos ant letenų – apie nuolatinį tupėjimą ant gryno betono.

Šiuo metu Klevukas gyvena Kauno „Lesės“ prieglaudoje, kačių kambaryje. Dažniausiai snaudžia ant sofos, apsuptas pūkuotų uodeguotųjų, kurios jį mėgsta dėl skleidžiamos šilumos. Džiaugiasi puikiu apetitu, o, pavasariui atėjus ir užsidėjus plikas nugaros vietas apsaugantį megztinuką, Klevuką vėl nešiosim į lauką pasivaikščiojimams po pievą, kuriuos jis labai mėgsta, tik bijo pats lipti laiptais.

PAPILDYTA 03 10 2012. Kažin, jei kas tada, pačioje pradžioje, gimus idėjai, mums būtų pasakę, kad laukia ateityje, ar būtume ėmęsi ją įgyvendinti?.. Jei būtų papasakoję apie visą skausmą, apie nuolatos ore tvyrantį netekties nujautimo kvapą?.. Apie tą nevalingą dairymąsi aplink, nuo vienų akių prie kitų, galvojant – kuris sekantis?.. Sunku atsakyti. Ir nesinori stengtis.

Nuo Klevuko, galima sakyti, ir prasidėjo mūsų senjorų pensionatas. Bedančiame snukelyje atnešęs „pirmąją plytą padėjo“ būtent jis. Stebėję tą nuostabią transformaciją, kai senas, vilties nebeturintis, iškankintas, ir bijantis žingsnį žengti šuo pamažu virto į patenkintą, mylimą ir mylintį senuką, mes užsikrėtėm šiuo virusu. Kai jisai krūpčiojo, krūpčiojom ir mes, kai pradėjo kelti savo iki žemės nunarintą galvą, kaklą kartu tiesėme ir mes. Kartu vaikščiojom pirma pavasario žole, kartu nieko nematančiomis akimis ir negirdinčiomis ausimis tyrinėjome naują aplinkinį pasaulį. Visi, kas jį nešiojo į lauką pasimėgauti saulute ir grynu oru, žino tą „firminį“ Klevuko išmoktą judesį pas mus – kaip jisai, pajutęs rankas sau ant pilvo ir krūtinės, pats šokteldavo į viršų it arkliukas, taip bandydamas padėt mums jį pakelti... Klevukas tapo tarsi mūsų simboliu. Beviltiškos, bet laimėtos kovos, atsipirksių pastangų, kuriomis niekas netikėjo, ištaisytos skriaudos, atstatyto gyvenimo... Ir išmokė mus daug, ir labai daug mums davė.

Deja, labai to bijom, bet atrodo, kad artėja laikas atsisveikinti.

Nebesugebant jam atsistoti ant kojų, labai tikėjomės, kad tai sąnarių uždegimas ar kažkokia kita senatvinė liga, kurios simptomus galima malšinti ir gyventi toliau. Skubėjom darytis tyrimus ir... širdį tarsi kas į kumštį suspaudė, gavus rezultatus. Jie nerodė jokio uždegiminio proceso, jokio nukrypimo nuo normos, iš esmės buvo tikrai neblogi kaip tokio amžiaus šuniui. Veterinarės nuomone, jo organizmas tiesiog pradėjo po truputį „išsijunginėti“. Buvo sustatytos visos lašelinės, suleisti visi stiprinamieji, sušerti visi vitaminai, tačiau gali būti, kad tai pabaigos pradžia.

Į prieglaudėlę Klevukas atkeliavo 19 03 2011. Su mumis jis laimingai pragyveno pusantrų metų. Skaičiuojam kiekvieną dieną, kol dar esam kartu.

PAPILDYTA 04 10 2012. Klevuko nebėra. Jis išėjo šiąnakt. Taip džiaugiuosi, kad dar spėjau vėlyvose išvakarėse paglostyti ir pabučiuoti jam kaktą. Net savo mirtyje jis buvo orus – vakar dieną sužinojome galutinę diagnozę (neoperuotinas auglys krūtinės ląstos viršutinėje pusėje), ir tos pačios dienos vakare jisai išėjo. Turbūt, suprato, kad atėjo laikas, nenorėjo apsunkinti mūsų – kol būtume ieškoję savy stiprybės ir drąsos jam padėti išeit.

Vargu, ar kas, to nepatyręs, supras tą skausmą, kai vienas po kito išeina tavo draugai. Kai gyvūną globoji ir ruoši ne naujam gyvenimui, o mirčiai. Mąstai ne apie naujus šeimininkus, namus, o kada pasibels ta lemtinga amžino išsiskyrimo minutė. Tai lyg eiti tiltu, kuris, žinai, neveda niekur, jis nutrūks upės vidury.

Štai tokios mintys puola, šluostantis ašaras.

Žinote, kaip jas vejame šalin? Kai galvojame, ką reiškia visą gyvenimą muštam ir engtam šuniui pagaliau pajausti žmogaus šilumą ir meilę. Nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais pamatyt, kad žmogus gali būti kitoks – jis gali glausti ir padėti. Kad jie rūpi kažkam, jie tikrai rūpi. Kad bent paskutiniais metais, į pakutinę kelionę jie neina vieni, jie neina apleisti ir niekam nereikalingi. Mes einam drauge. Iki galo.

Klevuk, pasveikink nuo mūsų Jurbarkiuką, Džefą, Miksą ir Šansą. Pasakyk jiems, kad niekada jų nepamiršim, kad labai laukiam, kol vėl pasimatysim. Tu dabar girdi ir matai, tavo kailelis žvilga saulėje, tu lakstai ir skardžiai loji. Tik jūs mūsų nepamirškit, kol vėl susitiksim. Saugokit mūsų prieglaudėlę, būkit mūsų keturkojai angelai sargai.

Lakis (PADOVANOTAS)

Nuoroda į Lakio skelbimą: http://lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.14499

Šis šunelis tokį vardą gavo neatsitiktinai – pažintis su savanoriais dovanojo jam naują gyvenimą ir padėjo per plauką prasilenkti su mirtimi (angl. „Lucky“ – tas, kuriam pasisekė, laimės kūdikis). Į Kauno „Lesę“ paskambino kėdainiškė mergina, kuri, vedžiodama savo pačios šunį, po daugiaaukščio balkonu pamatė kažkokią jau sunkiai bekvėpuojančią gyvą masę. Tai būta didelio perkarusio šuns, ant kurio sprando žiojėjo vyro plaštakos dydžio ir tokio pat pločio žaizda. Žaizda, kurios gylis buvo apie 5-6 cm, buvo kupina pūlių ir nekrotinių audinių. Geros širdies kėdainiškė sugebėjo šunį šiaip taip įprašyti į savo rūsį, proceso metu vis išgirsdama „jautrias“ aplinkinių racionalizacijas apie tai, kad be reikalo čia tamposi su kažkokiu niekieno dvėsena.

Parsivežtas į Kauną, Lakis iškentė dvi operacijas ir visą eilę perrišimų, žaizdos plovimų, valymų, dreno dėjimų ir panašių procedūrų. Visa tai lydėjo keturkojo stoicizmas ir apatija – jis kentė viską nė necypteldamas, tačiau jau, vargu, ar betikėjo, kad dar yra vilties nekentėti. Ir staiga, su vis gerėjančia sveikatos būkle, ta viltis grįžo pas Lakį. O Lakis, ko gero, pirmą kartą mylimas ir tinkamai prižiūrimas, grįžo į šunišką vaikystę. Visiškai atsigavęs maždaug 10 m. šuo šiuo metu elgiasi kaip 2-3 mėn. šunytis: laksto, kvailioja, žaidžia, krenta savanoriams po kojomis ir daro salto ore. O meilė daro stebuklus.

PAPILDYTA. Mūsų kiemą aplankė dar viena sėkmės istorija – iš prieglaudėlės praeitą savaitę iškeliavo vienas energingiausių senjorų Lakis. Tai, kad ieškant namų taip trukdo jo amžius, mums ypatingai širdį spaudė dėl to, kad Lakis niekada nebuvo eilinis senjoras. Išgyvenęs protu nesuvokiamą traumą (plėštinę plaštakos dydžio ir maždaug dešimties centimetrų gylio žaizdą nugaroje, kuri atvėrė kelią iki plika akimi matomų sprando kaulų), šis šuo stebėtinai greitai atsigavo ir visada stulbino savo energija, judrumu, gyvybingumu. Todėl visada širdį spausdavo matant, kai po didelį kiemą lakstyti, namus narsiai saugoti ir su vaikais bėgioti iškeliaudavo kiti, daug jaunesni šunys, o senjoras Lakis liūdnai žvelgdavo pro voljero grotas...

Tačiau, pasirodo, šis keturkojis tiesiog laukė pasirodančių tų vienintelių. Atvažiavę prieglaudėlėn, „Vieninteliai“ iš pradžių labai susidomėjo mūsų Betmenu, nes tai taipogi reto grožio ir meilumo šuo. Tačiau, kad ir kaip rankos tiesėsi link šilkinės juodos Betmeno kaktos, protas ir logika ėmė viršų – šuo būtų paleidžiamas lakstyti didelėje aptvertoje teritorijoje, kur galėtų, būdamas aklas, lengvai susižeisti. Kadangi Lakis ir Betmenas yra vizualiai panašūs, „Vieninteliai“ buvo nuvesti ir prie pastarojo voljero. Ir kaip pirštu į akį! Meilė iš pirmo žvilgsnio, jausmų antplūdis, momentaliai užsimezgęs ryšys, ir visokie kiti sentimentalūs dalykėliai :) Šuo atrado savo žmones, o žmonės, kad ir labai vėluodami, pagaliau atvažiavo pasiimti namo savo šuns. Neseniai skambinomės su naujaisiais Lakio šiemininkais – nieko, išskyrus susižavėjimo ir meilės kupinus žodžius, neišgirdome. Koks jis protingas, koks jis meilus, koks jis gražus... Taip, mes žinome :) Dabar atėjo Jūsų eilė džiaugtis :) 

Rembo (užmigdytas dėl sveikatos būklės)

Nuoroda į Rembo skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.13345

Kai Rembo, kuriam yra apie 9-12 m., pateko pas mus, jis svėrė 4,5 kg. Pro savo namo Rukloje langą besižvalganti moteris pastebėjo gatve klupinėjantį šunį. Keturkojis šiek tiek paeidavo, klupdavo ir krisdavo ant žemės. Trys žingsniai ir kritimas. Trys žingsniai ir kritimas.

Savanorių pirmas spėjimas – kad šuo yra patyręs sunkų galvos smegenų sutrenkimą – nepasitvirtino. Jokių avarijų, jokių dramatiškų aplinkybių, tik visiškas išsekimas ir dehidratacija. Kiek laiko gyvūnas praleido, nė kąsnio burnoje neturėjęs, kiek dienų negėrė, kiek savaičių prasiblaškė, kiek žmonių jį matė tokį, ir nieko nedarė – tai vėl klausimai, į kuriuos atsakymų nėra, o savanoriai jų ir neieško. Tvirtai tikėdami karma – kad kiekvienas gyvenime sulaukia atpildo - jie tokiais atvejais užduoda sau kitus: ar gyvūnas išgyvens, kaip galima jam padėti, ar verta pratęsti jo gyvenimą, ar padėti iš jo išeiti, ar yra vilties.

Po vizitų pas veterinarus, organizmą atstatančių procedūrų, dovanojamo dėmesio ir gero maisto šunelis pradėjo taisytis ir pavirto į atsidavimu ir ištikimybe alsuojantį padarą. Juokais mūsų pavadintas Rembo (nes iš pradžių dėl liesumo pečių linija atrodė nenatūraliai išreikšta), šis keturkojis džiugina savanorius kiekvieną dieną. Džiugintų bet kieno namus, tik niekas seneliu susidomėjimo nerodo.

Senolė (mirė)

Nuoroda į Senolės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.13902

Mūsų pirmoji moteriškosios lyties keturkojė senjorė atkeliavo į prieglaudėlę iš Stakliškių. Minėto miestelio klebonas A. Rukšta ir klebonijos šeimininkė p. Anė yra dideli gyvūnų mylėtojai, priglaudę ir išgelbėję nuo mirties ir ligų ne vieną keturkojį. Dėl to ne tik žmonės, bet ir karvelis, burkuojantis tuopos viršūnėj, ir į klebonijos kiemą užklydęs beglobis šuo, ir po langu maiše numesta suspardyta katė čia randa savo namus.

Į ponios Anės akiratį ir pakliuvo kalytė senolė, kuri vieną dieną nelauktai prarado savo turėtus namus. Nuo kitų „Lesės“ senjorų Senolės istorija skiriasi tuo, kad šalia jos vyniojasi ir žmogiškosios tragedijos siūlas. Buvęs garbaus amžiaus (apie 10 m.) kalytės šeimininkas turėjo rimtų psichikos problemų. Ir vieną dieną tos problemos tapo nebevaldomos. Ištikto priepuolio metu vyras blaškėsi po miestelio centrą, iš kurio jį ir išsivežė atvykusi greitoji pagalba. Ir nebeparvežė atgal. O Senolė liko gulėti po miestelio centre augančia liepa, iki kur nerimastingai atsekė savo tokį sunkų momentą išgyvenantį žmogų. Gulėjo ten dieną naktį, laukdama jo grįžtant, kol p. Anė ją parsivedė namo, o vėliau išsiuntė į Kauną.

PAPILDYTA 2013 04 19. Į mūsų senjorų pensionato duris vėl pasibeldė netektis. Šį kartą ši niekieno nelaukiama ir visų nekenčiama viešnia kartu su savimi išsivedė mūsų Senolę.

Kad artinasi nelaimė, savanorės pastebėjo, šunelę vedžiodamos – ji nebenorėjo į lauką, išvesta stoviniavo vietoje ar sėdosi, vietoj to, kad, kaip visada, tursentų uostinėdama kiekvieną kampą. Tuo metu temperatūra pakilusi nebuvo. Pirmai progai pasitaikius, kalytė buvo nuvežta pas veterinarą. Kraujo tyrimų rezultatai pasirodė esą neblogi, šiek tiek nerimo kelė inkstų rodikliai, tačiau, atsižvelgus į jos amžių, dar buvo ganėtinai normalūs. Remiantis simptomais, veterinaras įtarė skausminio pagrindo radikulitą, todėl buvo paskirtas antibiotikų kursas, ir Senolė palikta gydytis ir stebėti stacionare. Po kelių dienų šunelės būsena pradėjo staigiai blogėti, ji vėmė tulžimi, kitokio pobūdžio vaistai irgi nepadėjo. Sekantį rytą personalas ją rado mirusią savo gultuke – senutės inkstai atsisakė dirbti.

Netekus draugo, skauda širdį. Nuraminimo nesuteikia ir faktas, kai žinai, kad tokių netekčių ateity – tiek daug, nes rūpinamės po paskutinį savo gyvenimą klupinėjančiais senukais. Tokį momentą prisimenam viską – kaip jie pas mus pateko, ką buvo išgyvenę, kaip pasikeitė savanorių darbo ir atsidavimo dėka. Senolės gyvenimas turėjo baigtis tą dieną, kai jos šeimininką apleido sveikas protas, ir ji tapo niekam nereikalinga. Tačiau likimas jai dovanojo dar porą gražių ir saugių gyvenimo metų. O dabar, matyt, tas pratęstas, „paskolintas“, laikas baigėsi, ir nieko čia nepadarysi. Iki pasimatymo, mažyle, mylim tave.

Ožkytė (mirė)

Nuoroda į Ožkytės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14229

Gyvūnus mylinčių ir jiems pagal savo išgales padedančių žmonių yra ir Kaune. Viena jų yra beglobes Kauno klinikų kates globojanti p. Laima. Klinikų kačių kolonija tikrai nemenka, bet, padedama dar vieno šios įstaigos darbuotojo, ši moteris sugeba visomis jomis pasirūpinti – pagydyti sergančias, pašerti alkstančias, sterilizuoti nepageidaujamą prieauglį vedančias.

Pro jos akis nepraslydo ir Klinikų teritorijoje netikėtai atsiradusi kalytė. Vėlgi, savanorių patirtis sako: gyvūnai iš niekur niekada neatsiranda. Devyniais atvejais iš dešimties juos atgabena ir išmeta tie, kuriems keturkojai yra kažkada prisiekę ištikimybę. Dabar mūsų Ožkyte šaukiama kalytė užuovėją nuo darganos ir vėjo surado netoliese esančiame negyvenamame apdegusiame name. Jame ir rado ją p. Laima, kuri neištvėrė nepadėjusi gyvenimo pabaigoje tokio atpildo sulaukusiam keturkojui. Kalytė pati atsivedė gerą moterį į savo susirastus „namus“, parodė iš suplyšusių skudurų susisuktą guolį ir geromis  ramiomis akimis sugebėjo paprašyti žmogiško gerumo.

Ožkytės sveikata vis ėjo blogyn. Ji darėsi vis vangesnė, nebenorėjo eiti pasivaikščioti ir didžiąją laiko dalį tiesiog leido miegodama savo lovytėje. Atvažiavus vieną dieną į prieglaudėlę pamatėme, kad Ožkytės kūnelis visas lyg sutinęs, po kaklu atsirado kažkos ,,kapšas''. Nieko nelaukdami nuvežėme šunelę pas veterinarus. Prognozės buvo labai liūdnos - jos širdelė vos dirba, yra didelis širdies nepakankamumas, todėl visame kūnelyje kaupiasi skysčiai. Vilties stengėmės neprarasti. Uoliai vykdėm visus veterinaro nurodymus - kasdien leidom skystį varančius vaistus, girdėm širdelę stiprinančius papildus ir vežiojom pas veterinarus. Tačiau šį kartą mūsų visų pastangos buvo bevaisės.....

Tą lemtingą sekmadienį Ožkytei buvo vėl negerai - ji jau nebenorėjo pakilti nuo lovytės, nenorėjo su niekuo bendrauti. Skubiai vežėme į vet kliniką. Jai buvo prileista gausybė vaistų ir vėl Ožkytę parsivežėme į prieglaudėlę. Garbaus amžiaus senjora labai ramiai įėjo į savo kambarėlį, atsigulė į savo lovytę ir daugiau nebepakilo.....

Brangioji, tu dabar esi ten kur palydėjome jau ne vieną mūsų senjorų prieglaudėlės gyventoją. Paskutinė tavo gyvenimo stotelė buvo senjorų prieglaudėlė. Čia tu buvai apsupta meilės ir rūpesčio iki paskutinio atodūsio. Tavo vietą prieglaudėlėje užims kitas likimo nuskriaustas senjoras, tačiau tavo vietos savanorių širdyse neužims niekas ir niekada.

Šansas (mirė)

Nuoroda į Šansiuko skelbimą: http://lese.lt/lt/kiti/shelter.8;g.14254

Apie Šansą papasakoti, deja, galime mažiausiai. Jisai pas mus atkeliavo iš Vilniaus, iš Lietuvos gyvūnų globos draugijos Gyvybės vagonėlių globos, nes jų savanoriai suprato, kad senukui Kauno „Lesės“ prieglaudoje gyventi sąlygos bus geresnės. Savo ruožtu, į Gyvybės vagonėlius Šansas pateko tuo pačiu keliu, kuriuo nuolat mina daug pavargusių, sušalusių ir neretai sužalotų letenėlių – siauru takeliu iš Benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos „Grinda“. LGGD savanoriai stengiasi iš ten išgelbėti, kiek įmanoma, daugiau gyvūnų, kurių gyvybei minėtoje įstaigoje paskirtas laikas baigiasi.

Išmušus senučiuko (apie 10-15 m.) valandai, šunelis paskutinę minutę buvo išgabentas į Vagonėlius, kur buvo pakrikštytas Šansu – nes savanorių dėka gavo dar vieną progą pabandyti gyventi. Informaciniame „Grindos“ lapelyje buvo parašyta nedaug – tik kad Šansas rastas ir sugautas beklaidžiojantis viename Vilniaus rajonų. Kaip ir kiti „Lesės“ senjorai, šunelis puikiai žino, kas yra antkaklis, moka gražiai eiti į lauką, gulėti jam paskirtame guolyje. T. y., yra tikrai kažkada turėjęs šeimininkus. Kur jūs, iš senučiuko atėmę ramios ir orios senatvės šansą?

PAPILDYTA 2012 03 27. Šansiukas atkeliavo pas mus su tam tikromis sveikatos problemomis: garbaus amžiaus šunelis nelaiko šlapimo ir nekontroliuoja savo tuštinimosi. Mums tai didelių bėdų nesudaro – kas kartą keičiam laikraščius jo gardelyje, jį švariai plaunam, dezinfekuojam, ir patiesiam vis po švarų gultuką. Tačiau gyvūnui tai vis tiek didelis diskomfortas. Tiek psichologinis – matosi, kad Šansiukas yra nepatenkintas savo bėdelėmis, prisidaręs niekada negula atgal į gultuką, ieško, kur susiraityt, ant žemės – tiek fiziologinis – prie išeinamosios angos nuo nuolatinio sąlyčio su išmatomis atsiranda odelės pažeidimai. Tą vietą plauname, tepame Carbasept tepalu, tačiau galutinai jie neišnyksta.

Todėl pakartotinai rodėmės gydytojams, kurių nuomone, šios sveikatos problemos atsirado dėl praeityje pergyvento labai stipraus peršalimo. Jo pasekmes katalizuoti galėjo ir šuns amžius, ir neurologinės problemos – pvz., patirtos psichologinės traumos. Veterinarai stebuklų nežada, tačiau bandysime dar kartą – nuo šiandien Šansiukui paskirtas naujas vaistų kursas. Mažiausiai dešimt dienų leisimės B ir C grupės vitaminus, Solidago Compositum (homeopatinis vaistas) ir Syntostigmin preparatus, kurie gali padėti sutvarkyti šlapinimosi/tuštinimosi funkcijas. Prie to pridėsime šiltus, sausus namelius, pasivaikščiojimą pavasario saulutėje, savanorių meilę ir... gal kažkas pavyks :)

PAPILDYTA 2012 04 15. Deja, paskirtas naujasi gydymas Šansiukui nepadėjo. Tačiau dar blogiau buvo tai, kad šunelis į kasdien leidžiamus vaistus reaguodavo tiesiog kraupiai. Suaugęs žmogus užsigulęs vos galėdavo jį išlaikyti, Šansas kaukdavo nesavu balsu, o paleistas bėgdavo slėptis ir žiūrėdavo primušto gyvūno žvilgsniu. Pasikeitė ir jo elgesys - įžengus į kambarėlį, gūždavosi ir sekdavo akimis, tarsi laukdamas spyrio. Taigi pasitarę dėl minėtos priežasties ir dėl to, kad vaistai kol kas neturėjo jokio poveikio, juos nutraukėme. Užpakaliukas, tepamas Carbaseptu, atrodo nepalyginamai geriau, o gultuką keisti ir kambarėlį nuolat valyti kas dieną mums nesunku. Tačiau bent Šansmeno nervai iškart susitvarkė, ir į mus vėl žvelgia velnių priėdęs simpatiškas seniokas, o ne užguitas nabagėlis.

PAPILDYTA 2012 08 26. Be galo sunku apie tai rašyti. Norisi to vengti iki paskutinės sekundės, arba apie tai išvis nekalbėti. Rašyti apie tai – iš naujo pergyventi. Bet mes privalom tokius dalykus pasakoti Jums, mūsų draugams ir rėmėjams – Jūs turite teisę tai žinoti.

Mes nebeturime Šanso. Ir tai taip skaudu, taip neteisinga ir taip veria, kad nėra tokių žodžių, kurie tinkamai papasakotų apie tą jausmą, kai, atrodo, ėmė ir amžiams užsidarė vienos iš prieglaudėlės durų. Ir daugiau niekada nebeatsivers. Už jų amžiams gyvens vienas pačių įžūliausių, pačių protingiausių, pačių gudriausių šunų, iki pat mirties išsaugojęs savo nepriklausomybę, laisvę ir ištvermę.

Bausiausi dalykai nutinka netikėtai. Jokių pakitusios Šanso sveikatos požymių nebuvo – jis taip pat valgė, taip pat norėjo eiti į lauką, taip pat vaikščiojo. Gal tik buvo kiek liūdnesnis. „Nes perkėlėm į apatinį prieglaudos aukštą iš viršaus, kur turėjo daugiau erdvės šunybėms krėsti“ – sakėm sau. O tada vieną dieną jis staiga nebepaėjo. Skubus vizitas pas veterinarą padėjo nustatyti lėtinį inkstų uždegimą, dėl kurio pradėjo atsisakinėti šis gyvybinis organas, sutriko kepenų veikla. Greitai prijungtas prie lašelinių, iškentėjęs daug adatų dūrių, Šansas naktį mirė. Išėjo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado pas mus. Ir paliko be žado, be amo, tik su kraupios neteisybės pojūčiu. Taip baigėsi mūsų pažintis su vienu puikiausių kada pažinotų keturkojų.

Spėjam, kad jokių ligos simptomų nesimatė, nes Šansas buvo be galo kantrus šuo. Labai daug iškentėjęs gyvenime, neinkštė, nedejavo ir nesiskundė, nerodė mums savo silpnybių. Todėl mes nesuspėjom jam padėti.

Didėja mūsų Vaivorykštės šalies pievų gaujelė... sulaukusi dar vieno puikaus medžiotojo. Mylim tave, Šansai.

Meškutis (mirė)

Nuoroda į Meškučio skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14501

Balionėlio ant keturių letenų figūra, juodai žilų plaukų kuokšteliai ir mėnulio spalvos akys... Ko gero, paskutinis vaizdas, kurį jos regėjo, buvo Jo žmogaus veidas. Pastarajam Meškutis ilgai tarnavo, atsidavęs visa savo šuniška ištikimybe išmirkusia širdele. Sargavo, gynė, laižė rankas ir stebeilydavo akutėmis, bijodamas praleisti tą judesį ar žvilgsnį, kurie išduotų, ko jo šeimininkas gali norėti. Dabar jos jau nebemato nieko, tik už melsvai pilkšvo paviršiaus kaitaliojasi prisiminimų vaizdai.

Ir ne neregės akelės atvedė jį ten, kur buvo rastas „Nuaro“ darbuotojų – susiraitęs į kamuoliuką po krūmu Raudondvario plento rajone. Atvedė, turbūt, tas pats, kurio veidas Meškučiui visą gyvenimą buvo brangiausias. Ir vėl graudžiai pažįstama situacija: 10-15 metų aklas šuo, išmestas po savo galiojimo laiko pabaigos. Džiaugiamės nors tuo, kad bendra sveikatos būklė pas šį mūsų naująjį pensionato gyventoją nebloga. Apžiūrėjom, pašėrėm ir įkurdinom kartu su Šansu. Du senoliai kol kas oriai vienas kitą ignoruoja ir elgias, tarsi nematoma vaikiška kreidele perbrėžę teritorijas atskiriančią liniją per savo kambarėlį. Ateity tikimės šiltesnių santykių – jei ne prie šachmatų lentos, tai bent prie maisto dubenėlių.

Papildyta 2012 08 26. Meškutis taip pat neseniai keliavo pas veterinarus, nes kėlė mums nerimą savo vis atsinaujinančiu kosuliu. Galvodami, kad tai paprastas peršalimas, duodavome medučio. Senukas ji taršydavo su dideliu entuziazmu, apkramtydamas geležinį šaukštą, bet pats kosulys vis grįždavo atgal. Veterinarė padėjo išsiaiškinti, kodėl – pasirodo, jis nervinio pagrindo. Nei širdies sutrikimų, nei kvėpavimo takų ligų nenustatyta, tik šiek tiek susiaurėjusi tracheja. Tačiau Meškutis išties labai nervingas šuo, kuris jaučiasi itin nesaugiai dėl savo pusaklių akelių. Į visus dirgiklius reaguoja labai jautriai, dažnai puola į isteriką, paprasčiausiai atsitrenkęs į radiatorių. Ir pats apsilankymas pas veterinarę praėjo sunkiai, su riksmais, kauksmais ir antsnukiu... Be stiprinančių, Meškučiui išrašyti švelnūs žoliniai raminamieji vaistukai, kurie, tikimės, padės senukui atrasti dūšios ramybę.

 PAPILDYTA 2014 05 11. Liūdna, kai ateina ta nelemtoji atsisveikinimo valanda, kai tylomis brauki ašaras, kai širdis prisipildo skausmo,kurį dar ilgai tenka nešiotis savyje. Tačiau būtent toks yra senjorų prieglaudos kasdienis gyvenimas. 

Šiandien sudie teko ištarti trims mūsų prieglaudėlės senjorams. Meškutis - taip tai tas pats  balionėlio ant keturių letenų figūros, juodai žilų plaukų kuokštelių ir mėnulio spalvos akių šuneliukas... Dar dieną prieš jis kaip visada smagiai bindzinėjo po prieglaudos kiemelį,kaip visada bandė gaudyti savo uodegėlę,o parneštas į savo kambarėlį greitai ,,sušveitė" jam patiektą košytę. Tačiau jau kitą rytą Meškutis jautėsi visai visai kitaip. Jis gulėjo susirietęs savo guoliukyje, visai nenorėjo reaguoti į savanorių kvietimą eiti į kiemą, o ir šilta košytė jo jau nebeviliojo. Meškutį skubiai nugabenome į veterinarijos kliniką kur  buvo atlikti visi reikalingi tyrimai. Ir štai rezultatas -  labai didelis inkstų nepakankamumas. Šis rezultatas tikrai nedžiugino nei mūsų nei veterinarijos gydytojų. Kol plaka širdelė tol yra ,nors ir kartais visai nedidelė, viltis. Tačiau šį kartą ta viltis užgeso labai greitai....Meškutis nebereagavo nei į suleistus vaistus, nei į pastatytas lašalines,jis silpo kas valandą....ir jau kitą dieną užsižiebė amžinybės žvakelė savanorių širdyse.  

Pudeliukas (sėkmės istorija)

Grynaveislis 10-15 metų beveik nebematantis kremo spalvos pudelėlis buvo rastas Raudondvario plente esančioje degalinėje. Jau sunkiai jį nulaikančiom drebančiom letenėlėm senukas suko ratus, nelabai orientuodamasis aplinkoje. „Dar vieną išmetė...“ – iškart galvon atėjo mintis. Ką gi, paglostėm, pasikalbinom ir įkūrėm pusaklį kreminuką vonioje. Pro šalį einant iš jos dažnai girdėdavosi liūdnas ir monotoniškas dvitaktis „Au, au. Au, au. Au, au“. Pensionatas pradėjo pildytis ne dienom, o valandom.

Ir staiga – beribį džiaugsmą savanoriams dovanojantis telefono skambutis: atsirado Pudeliuko šeimininkė! Jau beveik pasiruošusius išbarti pusaklį senolį pražaidžiusią moterį, mus užtildė jos nuo ašarų visiškai užtinusio veido vaizdas. Pasirodo, jau ne visada laike ir erdvėj besigaudantis šunelis išsprūdo pro kažkieno atvirus paliktus kiemo vartelius. Šiemet šešioliktą gimtadienį švenčiantis senolis išėjo pasivaikščioti ir nebesugebėjo grįžti atgal. Bevaisės paieškos vertė šeimininkę raudoti, galvojant, kur nuklysti galėjo tos jau sunkiai jos geriausią draugą belaikančios letenėlės. Taigi – vėl ašaros, apsikabinimai, bučiniai, inkštimai ir greitas greitas apšiurusios uodegėlės vizginimas. Ir šiluma savanorių širdy.

Pasinaudodami proga, už geranoriškumą norime padėkoti dabartiniams „Nuaro“ darbuotojams. Kurie vos kretančius senukus nepuolė karantinuoti ir migdyti, o susisiekė su „Lesės“ atstovais ir paprašė senolius priimti į mūsų neseniai atidarytą keturkojų pensionatą. Gerumas – išmokstamas. Ir užkrečiamas.

Džefas (užmigdytas dėl sveikatos būklės)

Džefukas buvo atgabentas mums iš vienos Vilniaus vet. klinikų, į kurią atkeliavo iš netoliese esančios mašinų stovėjimo aikštelės. Pastarąją saugojo ilgą laiką - šis senolis po sunkų gyvenimą dabar jau pusaklėmis akelėmis dairosi, ko gero, 10-15 metų. Vilkšunio mišrūnas gal ir būtų galėjęs toliau „džiaugtis“ skurdžia priebėga Vilniuje, tačiau senjoro purvinus ir pavargusius pečius pradėjo slėgti vis labiau prastėjanti sveikata. Po procedūrų Vilniaus klinikoje pas mus į Kauną Džefas atkeliavo jau sunkiai besugebantis atsistoti ant kojų.

Džefuką skubėjom pakartotinai rodyti geriausiems mūsų vet. gydytojams. Deja, aiškios diagnozės nustatyti nepavyko. Paaiškėjo daug kas – ir kodėl senuko letenos tokios šaltos (sutrikusi galūnių kraujotaka), ir kad širdelės nepakankamumas jau pasiekęs aukštą lygį, ir bendra organizmo būklė iš atliktų eilės kraujo tyrimų. Vienok, konkrečios tikslios priežasties, kodėl Džefas negali pastovėti, gydytojai neranda. Šiuo metu jis visomis įmanomomis priemonėmis stiprinamas ir reabilituojamas: leidžiami trijų – keturių rūšių vaistai, šeriama vitamininė pasta, aukščiausios kokybės maistas (lašiša, vištiena), masažuojamos letenos ir t.t. Visos pastangos jau duoda rezultatus: Džefas nušliaužia nuo guolio, stengdamasis, nesišlapinti/nesituštinti po savimi, kelia galvą, reiškia protestus leidžiant vaistus ir bendrauja su savo kambarioku Lakiu. Ateity, priklausomai nuo sveikatos būklės, veterinarai galvoja operacijos metu atverti labai išpūstą pilvo ertmę, kurioje, įtaria, ant kepenų gali būti didžiulis auglys. Bet kokiu atveju tai labai padės nustatyti vidines Džefo negalios priežastis.

O senukas visgi kovotojas. Prašom neįsivaizduoti, kad Džefas guli paslikas kaip malka, o mes pumpuojame vaistais amžinosios ramybės nusipelniusį šunį. Jis aktyviai reaguoja į aplinką, rodo kaprizus dėl maisto ir graudina savanorius, bučiuodamasis su likimo draugu Lakiu. Pastarasis žiūri į Džefą su užuojauta ir tikėjimu, kad, jei mums pavyko ištraukti Lakį, pavyks ir Džefą. Mes padarysim viską, ką galėsim, Džefuk.

PAPILDYTA 2012 03 27. Deja, bet mūsų pastangos pastatyti Džefuką ant kojų buvo bevaisės. Nors, atrodo, padarėm viską, ką tik išmanėm, šunelis tarsi pats nusprendė, kad jam metas pasitraukti iš gyvenimo. Vaistai nustojo veikti, Džefas nustojo valgyti, kentėjo skausmą. Galutinį sprendimą priimti paskatino paskutinio vizito pas Džefą metu veterinarės pasakyti žodžiai: „Nebekankinkit gyvūno“. Laikydami jo leteną, per keletą savaičių spėtą pamilti senuką išlydėjom į amžinus medžioklės plotus. Ten dabar tu ir lakstai, mielasis, sveikas ir linksmas. Ilgimės tavęs. 

Ramybė (PADOVANOTAS)

Nuoroda į Ramybuko skelbimą: http://lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.14502

Senolį Ramybę visą purviną, išbadėjusį ir nusilpusį per didžiuosius žiemos speigus prie Zanavykų turgaus radusi, priglaudė viena gerų žmonių šeima. Išprausė jį, atšėrė, kastravo, akmenis nuo dantų nuvalė, net vaistus nuo parazitų sugirdė. Darė tai be jokių abejonių, todėl, kad reikia, todėl, kad būtina padėti, kad gyvūnui blogai, kad gaila. Tačiau patys, milijonais tikrai nesišvaistydami, jau augina keturis šunis. Perskaitę apie mūsų atidaromą keturkojų senjorų pensionatą, susisiekė su mūsų savanoriais ir paprašė senuką priimti pas mus, mes sutikom. Ačiū Jums, mielieji, kad sustojot ir ištiesėt pagalbos ranką. Kad, genami bandos instinkto, nėjot skubriu žingsniu kuo tolyn, mintyse save teisindami: „Juk tiek kitų žmonių aplinkui, kažkas vis tiek kažką padarys, kažkas pamatys/padės/priglaus“. Ir taip trepsena visi pro šalį lyg avinų banda, kaip marą nuo savęs kratydamiesi atsakomybę.

Ramybės vardą juodukas seneliukas (spėjam, 12-13 m.) gavo todėl, kad būtent šį jausmą ir spinduliuoja. Mėgėjas būti lauke, kartais stengiasi prasprūsti pro kojas ir išbėgti grynu oru savarankiškai pakvėpuoti, bet šiaip paprastai guli susiraitęs į gražų žilstelėjusį kamuoliuką ir stebi aplinką geromis, ramiomis akimis. Šiuo metu gyvena įkurdintas kartu su Meškučiu, kurį Šansas buvo pradėjęs kaip mažesnį skriausti. Net ir pensijinio amžiaus sulaukę, tikri kovotojai už būvį ir teritoriją tokiais, matomai, ir lieka :D

ATNAUJINTA 04 07 2012. Mes patys negalime tuo patikėti, tačiau šiandien iš mūsų senjorų pensionato į naujus namus iškeliavo jau antras keturkojis senolis! Savanorių širdyse euforija, nes jausmas, namus suradus senjorui, prilygsta jausmui, padovanojus dešimt sveikų, jaunų gražių ir perspektyvių keturkojų. Pasidžiaukite kartu su mumis, prieglaudėlę paliko Ramybė :)

Kaip ir Semo atveju, šį kartą reikalas buvo toks, kai tiesiog negali žmogus gyventi be šuns, ir viskas! Ypač, jei visą savo ilgą ir gražų gyvenimą esi auginęs ir anapilin išlydėjęs ne vieną augintinį – šunį, katę, papūgėlę... Deja, tačiau gyvenimo dėsniai yra teisingi ir , tuo pačiu, negailestingi, todėl tenka ten pat, į nežinomus, bet gražius amžinybės klonius išlydėti ir brangiausią gyvenimo draugą – žmoną. Tada šunelis tampa jau ne tik labai norimas, bet tiesiog būtinas. Sėdėti ant amžinybės kranto ir žiūrėti į nuostabiai gražų gyvenimo saulėlydį norisi su kažkuo mylimu...

Štai tokią istoriją šiandien išgirdome iš mus su anūke aplankiusio garbaus amžiaus vyriškio. „Reikia draugo, su kuo kuriuo galėčiau ramiai įsitaisyti ant sofos ir vakarais kartu žiūrėti televizorių...“ Reikia, tai reikia :) Koks kandidatas šiam reikalui būtų geresnis už mūsų orųjį ir, tuo pačiu, meilųjį Ramybę? :) Būkite baisiai laimingi drauge!

Vilnė (užmigdyta dėl sveikatos būklės)

Nuoroda į Vilnelės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14500

Vilnelė (vardą mazgė užsitarnavo ir dėl kailio ypatybių, ir dėl kilimo vietos) atkeliavo į Kauno senjorų prieglaudėlę vėlyvą praeito sekmadienio vakarą. Tik spėjom į žaliąsias amžinybės pievas išlydėti Džefuką, jau, žiūrėk, ir nauja bedalė braižosi apie duris. Šalia – lagaminėlis, į kurį sukrauta visos nuoskaudos ir baimės, patirta neteisybė ir lašelis vilties bent gyvenimo pabaigoje būti saugiai.

O istorija štai kokia. Viename Vilniaus mikrorajonų, savivaldybei priklausančiame bute, gyveno asocialių žmonių šeima. Juos nuspręsta iškraustyti. Susidėję savo varganą mantą, išsikraustydami buto gyventojai „užmiršo“ nedidelio ūgio, 14-16 metų (kaimynų duomenimis) per kudlas nieko nematančią kalytę. Ant kaktos – kiaušinio dydžio gumbas. Buto „užplombuoti“ atvykę socialiniai darbuotojai, kur senutę dėti, ilgai galvos nelaužė – išvijo koridoriun, užpildė dokumentus ir išsivažinėjo po savo saugius, šiltus namus.

Dienomis Vilnelė slampinėdavo aplink daugiabutį, vakarais nakvoti susiraitydavo ant prie savo senojo buto durų patiesto kilimėlio. Kaip dažnai kad tokiais atvejais būna, šitą liūdną keturkojo likimą stebintys kaimynai pasidalino barikadų pusėmis: vieni į purviną vilnų gniutulą panašia kalyte bjaurėjosi ir ieškojo būdų ja atsikratyti, kiti gailėjo. Pastarieji ir susisiekė su mūsų Vilniaus skyriumi. Iš sostinės Vilnė buvo transportuota Kaunan ir apgyvendinta su Šansu, kuris su moteriškos lyties kambarioke elgiasi džentelmeniškai.

Šiandien Vilnė keliauja rimtesnei veterinarinei apžiūrai, siekiant išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra susiformavęs poodinis darinys ant galvos. Be sveikatos reikalų dar maudysimės ir kirpsimės, nes šunelė per plaukus beveik nieko nemato, o paeiti trukdo kumščio dydžio kaltūnai ant letenų. Atrodo, kad yra beveik kurčia, nes neatsiliepia šaukiama, o paglosčius krūpčioja. Tačiau matyti mato, yra labai rami, sutaria su kitais gyvūnais. Jos praktiškai „nėra“ – padėjus į šiltą guoliuką, jame ir snūduriuoja, pakramsnoja, padūsauja, patrepsena ir raitosi į jaukų kamuoliuką. Juk tiek nedaug tereikia, norint suteikti senam šuniui ramybę.

PAPILDYTA 2012 04 09. Labai liūdna, labai ilgu, labai sunku, bet vis tiek turime pranešti, kad mus paliko dar vienas keturkojų senjorų pensionato gyventojas – Vilnelė. Mūsų mylimos senučiukės sveikata buvo pastaruoju metu stipriai pablogėjusi, bandėm su veterinarų pagalba ją taisyti, tačiau nesėkmingai. Augliai iš gimdos bei blužnis buvo pašalinti, tačiau, matomai, vėžys buvo metastazavęs į kitus organus. Kadangi šunelė neilgai trukus po operacijos vėl pradėjo jausti labai didelį skausmą, ir vilties pagerėjimui jau nebebuvo, išlydėjome ją ten, kur neskauda nieko.

Sudie, mieloji senučiuke, mūsų „kosmose“, trepenęs vėžlio greitumu savo kudlotomis letenėlėmis. Tavęs ilgėsis daug kas – mes, gyvenimo draugas ir kompanjonas Marsikas, kiti keturkojai, kurie tau visi buvo draugai. Pavargai, mieloji, ieškot šitam gyvenime laimės, kurią pagaliau radai tik paskutiniais metais. Ilsėkis ir lauk. Mes būtinai dar visi pasimatysim. Perduok linkėjimus kitiems.

Jurbarkiukas (užmigdytas dėl sveikatos būklės)

Pačioje kovo pabaigoje iš „Gyvūnų globos“ puslapio lankytojų ir mūsų tauragiškių kolegų teko išgirsti apie Jurbarko komunaliniame ūkyje esantį šunį, kuris artimiausiu metu turėtų būti užmigdytas. Kodėl? Ogi dėl mūsų visų jau mintinai mokamos priežasties: per senas. Sunkiai vaikšto, vos pasikelia, dejuoja. Rastas gulintis pakelėje, Jurbarke šis šunelis antro šanso gyvenimui bent savo dienų pabaigoje nebūtų gavęs. Puiku, kad iš ten vis išsigelbėja ir naujam gyvenimui iškeliauja jauni ir perspektyvūs šunys. O mums dūšia labiausiai dreba dėl tokių – kurių vardo niekas į laimingąją gyvenimo loteriją net neįtraukia. Tas didelis noras padėti tam, kuriam pagalbos labiausia reikia, kuriam jos sulaukti – mažiausias šansas.

Parsivežtas išsekęs ir išsišovusiais kauleliais aplinkinius graudinantis Jurbarkiukas jau nebesikėlė ir nuolatos dejavo, nors noriai valgė. Gyvūnas akivaizdžiai kentėjo nuo skausmo. Nusprendėme jo neaštrinti ir netampyti po klinikas, gydytoją atsivežėm tiesiai į prieglaudėlę. Jos įvertinimas nedžiugino: Jurbarkiuko senolio pilvo ertmėje – didžiulis auglys, kurį galima užčiuopti ranka. Ant sėklidžių – dar vienas. Didysis auglys ne tik kelia gyvūnui nuolatinį skausmą, bet ir spaudžia vidaus organus, nervus, dėl ko yra atsiradusi nejautra apatinėje kūno dalyje (šuo nebepastovi ant kojų), nors letenėles jaučia.

Gydytojos verdiktas buvo kategoriškas: operuot arba migdyt, nes šuo kenčia. Jei kraujo tyrimo rezultatai leis daryti operaciją, ir vėžinis progresas nėra labai pažengęs (nėra edemų ant plaučių), egzistuoja rimta galimybė šunelį atstatyti. Antras variantas – nuleist rankas net nepradėjus ir nutraukti Jurbarkiuko gyvybės siūlą, virpantį skausme. Ilgai nesvarstėme.

Apsišarvavę vaistais nuo skausmo (padėti gyvūnui išlaukti) ir aukščiausios kokybės maistu, laukėm kraujo tyrimo rezultatų. Jis parodė, kad inkstų ir kepenų būklė leidžia intervenciją į organizmą. Tačiau bendrai tyrimas rodo didelį uždegiminį procesą, kurį būtina prieš operaciją nuslopinti, todėl visą šią savaitę Jurbarkiukui bus leidžiami priešuždegiminiai, organizmą stiprinantys vaistai ir antibiotikai, o kitą savaitę lauks viską nulemsianti operacija.

Į vilką panašaus šuns akyse žėruoja gyvybė. Vilties yra, kažkodėl šiuo atveju jos daugiau, nei paprastai, gal dėl to, kad jaučiasi šio ypatingo keturkojo stiprybė. Gražuolis godžiai valgo, laka vandenį ir žiūri į mus protingomis išminties kupinomis akimis: „Ačiū, kad atėjot. Gyvensiu.“

PAPILDYTA 2012 04 15.

Daug kas sekė ir seka šio senolio sunkaus gyvenimo kelią – Jurbarkiuko istorija sujaudino daugelį žmonių. Ir tuos, kurie jį gelbėjo, ir kurie jį prižiūri ir gydo, ir kurie padeda per atstumą, kaip kas gali – finansais, palaikymu ir geromis šiltomis mintimis. Šunelis Jums visiems labai dėkingas – dėkingumas matosi jo protingose ir skvarbiose akyse. Matosi jose ir pasiryžimas gyventi, ir vėl atsistoti ant visų keturių savo kojų – bei pakilti antram gyvenimui.

Pakliuvęs pas mus iš Jurbarko komunalinio ūkio, Jurbarkiukas jau nebestovėjo. Be proto sunku būdavo klausytis nuolatinių jo dejonių, kurios nutildavo tik atbėgus pas jį, glostant gražią vilkišką galvą. Leidom nuskausminamuosius, stiprinamuosius ir dar krūvą kitų vaistų – kartais po 5-6 ampules per dieną, tikėdamiesi, kad uždegiminiai procesai šunelio organizme baigsis, ir mes galėsim ramia širdimi jį vežti operacijai bei šalinti auglius.

Deja, nors šunyčio apetitas labai išaugo, bet bendra sveikatos būklė negerėjo. Teko rinktis: leisti jam kankintis toliau ar vežti operuotis, tikintis geriausio. Šuns dejonės paskatino nuspręsti greitai.

Operacija buvo labai sunki ir ilga. Pašalintas didžiulis auglys pilvo ertmėje ir dar vienas – iš sėklidžių. Dėl operacijos sudėtingumo mūsų visų gerbiamai ir vertinamai puikiai gydytojai Ingridai teko kviestis į pagalbą keletą kolegų. Švelniai ji bandė mus paruošti blogiausiam: jos manymu, Jurbarkiukas neturėjo atsikelti po operacijos.

Bet jis prasimerkė. Pamažu atgaudinėjo sąmonę. Prognozės vėl nežadėjo nieko gero, tačiau Jurbarkiuko ryžtas gyventi ir vėl jas sugriovė: apstulbindamas daug visko mačiusią veterinarę, senukas sušveitė visą šuninio maisto konservą. Tai prilygo mažam stebuklui.

Šiuo metu jis jau prieglaudėlėje. Pasakysim Jums nuoširdžiai: gydytojai abejoja, kad Jurbarkiukas atsistos ant savo keturių letenėlių. Ir jie teisūs, remdamiesi savo didžiulėmis žiniomis, patirtimi ir medicinos išmanymu. Bet mes galvojam kitaip – vadinkite mus naiviais ir kvailais – tačiau mes iš visos širdies tikim, kad šio įstabaus šuns dar laukia pavasarinė žolė. Nes mes irgi turime kuo remtis. Šalia visų racionalių, pagrįstų ir loginių dalykų, yra dar ir meilė, viltis bei tikėjimas. Jų neišskaitysi jokiame vadovėlyje.

Juos išskaityti galima tik labai gyventi trokštančio gyvūno akyse. Ir jo bandymuose stotis. Protingame, guviame žvilgsnyje. Jo pasikeitusioje nuotaikoje. Galvos kilstelėjime, įėjus tau į kambarį. Ir tyliame, bet užtikrintame širdies tuksėjime.

Jurbarkiukas dar pakovos. O mes kovosim drauge.

PAPILDYTA 2012 04 22 

Savaitgalį išlydėjom Jurbarkiuką. Buvo sunku net galvoti apie tai, tuo labiau – rašyti.

Ir šį kartą kovojom iki galo ir – bent tuo galim pasiguosti – tikrai padarėm viską, ką galėjom. Deja, ir šį kartą nepavyko. Iš kitos pusės, su netektimis privalome susitaikyti ir – deja – išmokti apsiprasti. Juk globojam ne tik gyvenimą pradėjusius, o jo saulėlydy bestovinčius keturkojus.

Dar ir dabar nesidėlioja žodžiai, sakiniai. Tik akyse stovi jo užgesęs žvilgsnis, rankoje jaučiu jo šaltą leteną. Tiesiog surašysiu viską trumpai, atleiskite už fragmentiškumą.

Po operacijos Jurbarkiukas jautėsi stebėtinai gerai. Kaip ir rašėme, stulbino gydytoją savo apetitu, noru gyventi. Visi džiaugėmės ir tikėjome. Deja, po kiek laiko situacija pradėjo sparčiai blogėti ir kardinaliai pasikeitė per keletą dienų. Šunelis visiškai atsisakė valgyti, pradėjo ištisai dejuoti, pasidarė apatiškas, nyko tiesiog akyse. Matomai, vėžys buvo perdaug pažengęs ir metastazavo į kitus organus, atsirado edemos plaučiuose, gyvūnui darėsi sunku kvėpuoti. Išvežėm atgal į stacionarą, kur gydytoja Ingrida vėl vaistų ir procedūrų pagalba dėjo visas įmanomas pastangas, kol pasidarė aišku, kad tai pabaiga. Švelniai bandė mus priverst suprasti, kad reikia susitaikyti su tuo ir priimti sprendimą. Girdėdami šunelio dejones, taip ir padarėme.

Šeštadienio rytą į kliniką atvažiavau specialiai tam, kad išlydėtume Jurbarkiuką. Išglosčiau galvą, letenas, įkritusius šonelius ir kalbėjau jam, kad ten, kur dabar keliauja, jis bus sveikas ir gražus, lakstys greitas po žalius miškus ir vaikys voveres – mūsų vilkiukas. Kad ten jam nieko nebeskaudės, jo niekas niekada nebeskriaus, jis vėl stovės ant savo tvirtų vilkiškų letenų, mojuodamas papurusia uodega. Kad ten jo jau laukia Džefas, iššniukštinėjęs visas apylinkes ir suradęs geriausias medžioklės vietas. Ten visi mūsų senukai anksčiau ar vėliau visi susitiks, tik jau nebeslegiami kančios ir skausmo. Ir mes visi ten pasimatysim.

Marsikas (mirė)

Nuoroda į Marsiko skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14503

Kas liūdniau – į saugų prieglobstį atsivesti tuos, kurie randami pakelėse, gatvėse, pakrūmėse, ar tuos, kuriuos – kaip žinom – į paskutinę sunkaus gyvenimo stotelę atvedė pats šeimininkas? Pirmuoju atveju šiek tiek lengviau. Širdy visada kirba naivi viltis, kad gal keturkojis pasimetė, paklydo, pabėgo, gal mirė jo savininkas. O čia – ciniška dvidešimt pirmojo amžiaus vartotojo grimasa pačiame gražume: pasenai, apakai ir nebegali sargaut? Viskas, nebereikalingas, „von“.

Tai tiek tos Marsiko istorijos – ji trumpa ir negailestinga. Į Vilniaus „Grindą“ 10-15 metų rudą kudliuką atitįso įmitęs vidutinio amžiaus „ponas“. Iki to laiko jis visą gyvenimą leido grandine pririštas prie būdos. Tikros žmogaus draugystės ir rankų švelnumo vieną kitą trupinį gal ir susirankiojo per savo sunkų amželį, bet šiaip laimingo ir mylimo bei prižiūrėto šuns dalios nė sapnuose nepažino. O kaip čia sapnuosi kažką, ko nė akyse nesi matęs, kas nežinai, kad egzistuoja, kaip atrodo... Ypač, kai, metams bėgant įmatai vis mažiau ir mažiau, niekas nepakerpa purvinų ant akių drimbančių kudlų, neišvalo traiškanotų akelių, tik skuba apspardyti ir aprėkti, kai senos akys išdavikės praleidžia kokią žmogystą ar keturkojį...

Džiaugiamės, kad bendra Marsiko sveikatos būklė yra normali. Viena akelė kataraktos dar nepaliesta, todėl šuo kažkiek mato. Iš pradžių lojęs, urzgęs ir išklerusiais danteliais bandęs kandžiotis, dabar senolis pagaliau pradeda suprasti, kad žmogus gali būti ir geras, švelnus, mylintis ir besirūpinantis... Pirmą kartą gyvenime Marsikas turi draugų. Ir ne vieną!

PAPILDYTA 2013 05 12. Praeitą savaitę „Lesės“ senjorų pensionatą paliko dar vienas ilgalaikis jo gyventojas – iš Vilniaus atkeliavęs Marsikas, kurį po ilgų tarnystės metų „Grindon“ užmigdyti buvo atvedęs jo vadinamasis šeimininkas. Ligos pasirodė tarpdury liūdesio pavidalu – šunelis nieko nevalgė, buvo paskendęs tarsi kokioj švelnioj nevilty. Daug pas pasakytų – gedėjo savo gyvenimo drauge pasidariusios kambariokės Vilnelės. Kelionė į veterinarinę kliniką, ten – tyrimai, jų rezultatai – labai prasti kepenų būklės parametrai. Tikslios to priežasties nustatyti gydytoja nespėjo – gal tai buvo babeziozės simptomas, gal tiesiog vidaus organai pasidavė giliai šunyčio senatvei. Klinikoj Marsikas ir mirė, paskui save palikdamas daug liūdinčių širdžių – tiek dvikojų, tiek keturkojų.

Ne vienam savanoriui galvoje pleveno mintis: „Išėjo paskui Vilnelę...“ Vaivorykštės pievas galės šniukšinėti kartu, savo gyvenimų pabaigoje susidraugavę, kartu patirs ir amžiną ramybę, sveikatą ir džiaugsmą. Tiek tą netektį skauda visiems Pensionato savanoriams, kad jau net nebesinori galvoti apie ateities perspektyvas, toliau laukiančias mirtis ir ligas. Labiau norisi koncentruotis į tai, kad visi mūsų anapilin išėję nabagėliai dabar sveiki, laimingi ir nei negandų, nei skausmų nebekamuojami. Erdvių tau medžioklės plotų, seneliuk. Buvai labai mylimas.

 

Semas (PADOVANOTAS)

Nuoroda į Semo skelbimą: http://lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.14585

15 metų, ištikimai ištarnautų tai pačiai šeimai. Sienos, kurios turėtų ginti, kiemas, kuris turėtų būti paskutinis gyvenimo kely, ir rankos, kurios turėtų glostyti ir glausti iki galo. Tačiau vietoj to atvedusios niekaip nenusipelnyton mirtin. Ką turėtų jausti širdis šuns, po 15 su savo šeima praleistų metų praradus vienintelius kada nors turėtus namus?

Semas pas mus atsirado mūsų mylimos veterinarės Ingridos dėka. Paskambinus ji papasakojo, kad atvykę žmonės paprašė užmigdyti jų penkiolikmetį, tačiau visiškai sveiką šunį. Nesinori būti sarkastiškai, tačiau šiuo atveju atrodo, kad vienintelė Semo kaltė buvo tame, kad jis niekaip neprisiruošė pats numirti. Tai sugalvojo padėti.

Ingrida sakė, kad negalėjo to padaryti. „Matydama, kokio stovio keturkojus jūs traukiat, net rankos nekilo...“. Taip Semukas apsigyveno pas mus, su Vilnele ir Marsiku. Pirmąją savaitę, būnant prieglaudėlėje, plyšdavo širdis, girdint jo nuolatinį kaukimą. Priėjus jis inkšdavo, aimanuodavo ir letenomis draskydavo gardelio duris, akimis tarsi sakydamas: „Išleisk mane pas juos, išleisk namo... Kur čia mane atvežėt? Kodėl neparvežat namo? Kur mano šeima, kodėl aš čia? Aš noriu namo!” Atsitūpus šalia bandydavau jį raminti, sakydama, kad jie neverti nė vienos jo aimanos, ne vieno amtelėjimo. Deja, šuns širdies nepakeisi.

Dabar Semas jau apsiramino. Nebekaukia taip, po truputį apsipranta prieglaudėlėje. Taip norėtųsi iš jo atminties ištrinti veidus tų, kurie šitaip lengvai mirtin nuvedė ištikimiausią savo draugą. Gal su laiku...

 

ATNAUJINTA 04 07 2012. Semas gimęs po laiminga žvaigžde, tuo dabar tikime visi. Kartą jau taip baisiai išduotas, jis visgi atrado ramybę naujuose namuose, nors gražios letenėlės per gyvenimą tapena jau penkiolika metų. Nauji Semo namai – Vilniaus rajone. Iškeliavo šunelis ten gyvenimo džiuginti ir kompanijos palaikyti labai mielai žilagalvei moteriai. Su mumis susisiekė jos anūkė, kuri papasakojo, kad jos močiutė labai nori šuns... Du šunelius, vieną 18, o kitą 16 metų jau išlydėjusi anapilin, senolė be keturkojo draugo gyvena jau antrus metus. Tačiau daugiau nebegali! Reikia šuns, reikia ištikimo draugo namuose, kuris visada tau geras, visada pasiruošęs kartu pasidžiaugti ar išklausyti. Na, reikia tai reikia :) Gražiausia šioje istorijoje tai, kad močiutė, puikiai suvokdama atsakomybę už keturkojį šeimos draugą, išreiškė norą auginti būtinai tik vyresnio amžiaus šunelį, su kuriuo drauge galėtų pasitikti gyvenimo saulėlydį... Kadangi, antroji turėta šunytė buvo spanieliukė, į širdį labai krito mūsų Semas.

Paskutinės gautos žinios iš naujųjų namų privertė dar kartą šluostytis ašaras ir mums: pamačiusi Semuką pirmą kartą (šunytį iš prieglaudos atgabeno jos anūkė), senolė iš džiaugsmo ir staiga užplūdusios meilės apsiverkė... Didžiausios laimės ir sveikatos Jums abiems, mielieji!

Miksas (mirė)

Nuoroda į Miksiuko skelbimą: http://lese.lt/lt/kiti/shelter.8;g.14586

Atkeliavęs pas mus iš „Grindos“, erkėtas liesas ir dūstantis rudukas iš pradžių didelėms draugystėms neprisileido nieko. Sunkus gyvenimas išmoko nepasitikėti niekuo. O kuo čia gali pasitikėti, kai tiek skausmo patirta.

Miksas kaip ir daugybė kitų keturkojų buvo prieš keletą, o gal ir daugiau, metų paklaidintas Nemėžio sodų bendrijoje. Ten bandė išgyventi, prisijungęs prie didelės valkataujančių šunų gaujos. Tokios kaimynystės nepasikentę kaimiečiai į pagalbą pasikvietė minėtą sanitarinę tarnybą, kuri visus bedalius ir sugaudė. Sunkus gyvenimas jau buvo spėjęs palikti savo skaudų pėdsaką ant Mikso krūtinės – maždaug 7 metų šuo (tiek jam davė „Grindos“ veterinarai) duso ir švokštė kaip visiškas seneliukas. Neilgas jo gyvenimo siūlas būtų išsivyniojęs toje „griežtoje“ tarnyboje, todėl pasispaudėm dar kartą, vėl persidėliojom, persistumdėm užpakaliukus ir letenėles, kai ką surentėm, kai ką sukalėm, ir priėmėm be laiko senatvės sulaukusį šunelį.

Išduotas, muštas, vytas ir skriaustas Miksas šiepė dantis kiekvienam priėjusiam. Iš pradžių nieko nevalgė ir beveik negėrė. Tačiau dienos ėjo, gavęs nuosavą patogų plotelį su tik jam skirta improvizuota lova, kasdien pateikiamomis šiltomis košėmis ir ramiais pasivaikščiojimais lauke, šunytis atsipalaidavo. Į glėbį dar nepuola, tačiau vizgina uodegą ir maloniai sutinka juo besirūpinančius savanorius, merkiasi nuo glostymo. Šiuo metu daug miega, nemažai valgo ir džiaugiasi gerai vėdinama patalpėle – šiuo režimu stengsimės susigrąžinti bent porą prarastų metų.

PAPILDYTA 2012 07 12. Labai sunku rašyti šias eilutes. Atleiskit, kad vėluojam Jums papasakoti, tačiau prisiversti atsisėsti ir parašyti, kad Miksas mirė – tai galutinai ir negrįžtamai sau pripažinti, vėl iš naujo pažadinant visą liūdesį ir netekties jausmą. Miksas paliko mus tuo metu, kai jau buvo atsigavęs, atsišėręs, pripratęs prie gyvenimo prieglaudėlėje, pralinksmėjęs ir suįžūlėjęs. Tada, kai, atrodo, jau įsibėgėjo jo naujas, geresnis, šviesesnis gyvenimas. Ir taip bepasmiškai, netikėtai, sumautai neteisingai...

Miksą iš mūsų atėmė užėję pirmieji didieji šios vasaros karščiai. Kaip kad neretai vasarą nutinka ir dvikojams senjorams, jį ant žemės patiesė šilumos smūgis. Būtent jį, o ne kokį kitą kartu gyvenantį keturkojį, nes Miksiukas buvo širdininkas. Per šventes surasti veterinarą, kuris sutiktų mesti poilsį ir atlėkti į prieglaudėlę, buvo sunku, bet mums, kaip visada, padėti sutiko mūsų geroji daktarė Henrieta. Ji padarė viską, ką galėjo – suleido visus vaistus, atliko visas procedūras. Prieš tai, tik pamačiusi pirmus požymius, mūsų koordintorė Eglutė puolė vėsinti Miksą vėsiu dušu, dėjo šaltus kompresus. Į pavakarę Miksiukas atsistojo ant kojų. Visi džiaugėmės ir tikėjome, kad mūsų kietas senukas, vienintelis šuo, rodantis charakterį ir dantis Eglei, pasveiks ir dar palos ant pasaulio savo dusliu bosu. Antrą dieną teigiamus rezultatus lygtai rodantis poilsio režimas ir suvalgytas nedidelis kiekis maisto suteikė dar daugiau išdavikiškos vilties. Kuri visa svo žiauria jėga smogė, trečios dienos rytą Miksą radus mirusį.

Ir vėl galim tik sau kartoti: jis dabar laimingesnis, jam dabar geriau ir lengviau. Mažytis mūsų anapusinis senolių būrelis vis pildosi: po amžinąsias pievas jau laksto Džefas, Jurbarkiukas ir Miksas. Tikim, kad Miksiuką pirmieji mūsų apraudoti priėmė svetingai, nuramino išsigandusį, aprodė gražiąsias lankas. Ar, kurdami senjorų prieglaudėlę, tikėjomės, kad bus taip sunku? Nesitikėjom. Širdis gniaužiasi į tumulą, prisimenant visų jų akis. Išgąstingai dairomės, klausdami savęs – kuris sekantis? Dieve, kaip jūsų visų mes ilgimės ir pasiilgsim.

Iki pasimatymo, Miksiuk. Mylim tave.  

 

Oskaras (mirė)

Nuoroda į Oskaro skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14338

Garsusis Oskaras, kurio istorija nuskambėjo plačiai, taip pat atkeliavo pas mus. Kažkada ištrauktas iš Marijampolės komunalinio ūkio, globotas kitos savanoriškos organizacijos, pakeitęs ne vieną globėją ir vadinamąjį „šeimininką“, galiausiai atsidūręs Nėryje ant ledo lyties, senukas pagaliau atitapeno į mūsų senjorų pensionatą. Ilgas ir sunkus buvo kelias.

Nuo lyties atgabentas į „Lesės“ Vilniaus skyrių, Oskaras, prižiūrimas veterinarų ir savanorių, atsigavo ir gerokai pataisė savo šlubuojančią seneliuko sveikatą. Deja, Vilniaus prieglaudoje labai trūksta vietos, o senukui būtent jos daugiau ir reikia, kad jis galėtų judėti ir mankštinti raumenis, idant jie nesiatrofuotų. Šiuo metu turėjome laisvą kampą, kuris greitai buvo užpildytas nuoširdaus ir šilto nieko nebematančių Oskaro akių žvilgsnio bei minkšto jo letenų trepsėjimo.

Senolis labai draugiškas ir meilus. Lyg koks budistas, atleidęs visiems žmonėms, kurie skriaudė jį kas iš žiaurumo, kas dėl savo neatsakomybės, Oskariukas galėtų kiekvieną pamokyti gėrio kupino požiūrio į gyvenimą. Širdelė sustiprėjusi tuksena tvirčiau, žvilgantis kailiukas nebeprisimena žiemos upės stingdančio šalčio, kojelės kol kas laiko ir palaimingai mina mūsų Skudurinės Onutės kiemo žolę... – ko daugiau ir reikia šį gražų pavasarį? „Pamiršk nuoskaudas ir džiaukis kiekviena diena, kol jų dar turi“ – tą į ausį Jums sušnabždėtų Oskaras, jei apkabintumėt šio minkšto ir gero meškučio kaklą.

PAPILDYTA 2012 08 26. Neseniai lankėmės pas gydytojus dėl kartais prastai belaikančių kojelių. Dideliam mūsų visų džiaugsmui, Oskaro sveikata yra tikrai gera. Visi padaryto morfologinio kraujo tyrimo parametrai pasirodė esą tiesiog puikūs. Gerai veikia ir kepenys bei inkstai, neprastai laikosi širdutė. O kojelės, veterinarės nuomone, kaip linko, taip ir links dėl senatvės ir patirtų sunkių išgyvenimų (primename pamiršusiems – Oskaras buvo rastas prišalęs prie ledo lyties). Tiesiog nuolatos vartosime gliukozaminą ir kitus sąnariukus stiprinančius maisto papildus.

2013 08 14 štai ši data mums tapo netekties ir skausmo data. Oskariuko nebėra - paskutinė jo gyvenimo stotelė - senjorų prieglauda. Mūsų prieglaudos ,,drugelis", labai ramus ir taikus, daug iškentęs ir.... iškeliavęs į vaivorykštės šalį. Dėja, tiek mes tiek vet gydytojai nebegalėjome jau padėti šiam senjorui. Oskariukas paskutiniu metu judėjo vis sunkiau ir sunkiau, pradėjo nevalingai šlapintis po savimi ir vieną dieną tiesiog nebepakilo ant savo kojų. Nuvežus pas gydytoją paaiškėjo tikra diagnozė - paralyžius. Gydytojai mus galėjo paguosti tik tuo, kad jis ir taip dar visą laiką, kurį gyveno pas mumis, laikėsi labai šauniai. Tokiam senam šuneliui , net du kartus per paskutiniuosius metus prišalusiam prie ledo, pasekmės turėjo vėliau ar anksčiau pasimatyti.

Oskarai , nukeliavęs ten kur nebėra šalčio ir skausmo lyžtelėk visus tuos, kurių kaip ir tavęs mes niekada nepamiršime. Tu buvai esi ir busi su mumis ir tarp mūsų. Nors tavo kojalės jau niekada nebelies prieglaudos grindų, tačiau tavo smulkių žingsnelių aidas visada skambės savanorių širdyse...

Lilė

Nuoroda į Lilės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14513

Mūsų kudlotas kamuolys, kuris išsirita iš kambarėlio, kaskart atidarius duris... Labai draugiška, rami ir protinga kalytė. Po ilgų valkatavimų gatvėse, Lilė šiuo metu jaučiasi saugi ir patenkinta. Tik gražios šukuosenos, pritinkančios garbaus amžiaus poniutei, trūksta, todėl greitu metu važiuosime sterilizuotis ir kartu – kirpti žilas garbanas.

Lilę gatvėje rado žmonės ir, nuvedę į vet. kliniką registracijos mikroschemai nuskaityti, sužinojo, kad ji turi šeimininką. Pirmą kartą Lilytė buvo registruota 2002 m., taigi, jei tuo metu buvo neseniai gimęs šunytis, dabar skaičiuoja jau dešimtus gyvenimo metus. Mūsų savanoriai buvo apsilankę ir jos šeimininko namuose, pasiklausti, kaip čia yra, kad jo šuo nuklydęs 10 km nuo namų, o niekam, atrodo, nerūpi. Deja, aptikta situacija buvo daugiau, nei liūdna... Visiška degradacija, alkoholizmas, nesugebėjimas pasirūpinti savimi, ką jau kalbėti apie garbaus amžiaus šunį.

Taip Lilė gavo vietą mūsų pensionate. Iš pradžių visi su nekantrumu laukėme šeimos pagausėjimo, nes ją radusiems žmonėms vet. klinikoj pasakė, kad kalytė tuoj gimdys. Matyt, gydytojas tą dieną buvo tikrai pavargęs, nes „paskutinio semestro nėštumas“ pasirodė esąs tik rubensiškos formos... Lilė mylima ir sveika gyvena su Penktakojuku.

Penktakojukas (padovanotas)

Nuoroda į Penktakojuko skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14606

Juokais šį šunelį vadiname Penkta koja, nes būtent iš šios organizacijos jų prašymu jis ir atkeliavo į mūsų pensionatą. Šio šuns pažintis su gyvūnų globos savanoriais buvo tikrai tragiška. Penktakojuką rado žmonės, gatvėje nutrenktą automobilio. Didžiausias smūgis teko užpakalinei daliai, todėl atsivėrė atviras lūžis, buvo nurėžta dalis lytinių organų.

Minėtos organizacijos savanoriai, į kuriuos žmonės kreipėsi, šunelį nuvežė į vet. kliniką, kur jis buvo skubiai operuotas, į koją sudedant metalinius strypus. Čia buvo pastebėta, kad šunelis tikrai senas, akyse – jau įsibėgėjusi katarakta. Ant kaklo – senas antkaklis, kailis labai apleistas, todėl buvo nuskustas. Klinikoj Penktakojukas narve praleido 2,5 mėnesio. Ar dėl patirto skausmo, ar dėl namais tapusio narvo, tačiau pasidarė itin piktas ir agresyvus. Prisileisdavo tik veterinarę, ant visų kitų lodavo, urgzdavo, šiepdavo dantis ir kitaip rodė savo pyktį, ypač vyrams.

Todėl laužėme galvą, kaip su tokio charakterio šunimi reikės tvarkytis prieglaudėleje, bet mūsų nerimas pasirodė esąs bereikalingas. Maždaug savaitės laikotarpyje šuns elgesys visiškai pakito: dingo urzgimas, lojimas, Penktakojukas pradėjo vizginti uodegėle ir vis patikliau žvelgti į savanorius. Greitai su džiaugsmu bėgdavo pasivaikščioti, o dabar yra vienas meiliausių padarų prieglaudoje. Džiaugiamės kartu su juo ir labai mylim mūsų pliušinuką!

Papildyta. PADOVANOTAS - kaip norėtūsi, kad prie kiekvieno senjoro vardo galima būtų parašyti padovanotas, o tai reikštų, kad mūsų darbas ir pastangos dėl senjorų gelbėjimo nėra bergždžios. Tačiau ne taip jau dažnai mes galime su Jumis visais pasidalinti tokiomis džiugiomis naujienomis. Bet būtent šį kartą tai galime padaryti. Pliušinukas jau naujuose namučiuosi . Tiek mes , tiek jis sulaukėme tos laimingos akimirkos kai atėję žmonės rado tą savo vieną vienintelį naują šeimos narį - nedidelį, pūkuotą, laukiantį , mylintį keturkojį draugą. Sėkmės tau mielasis. Telydi tave šeimininkų meilė iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.

Dora (mirė)

Nuoroda į Doros skelbimą: http://www.lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14413 (mirė)

Dorą „perkėlėme“ į senjorų pensionatą tik „oficialiai“... „praktiškai“ ji pas mus jau apie pusmetį. Tiesiog jos atsiradimo metu keturkojų senjorų prieglobstis dar buvo tik planų lygmenyje. Besidžiaugdami išgelbėję ją iš nepavydėtinos situacijos, neskubėjome priskirti vienai ar kitai „rūšiai“, gydėme, sterilizavome, atšėrinėjome... O juk Dorutė, visgi, pas mus senjorė – metelių turi galimai virš dešimt, o su rotveileriu maišytam šuniui tai tikrai nemažai (šios veislės keturkojai vidutiniškai gyvena apie dešimtmetį).

Ko gero, daug kas prisimena Doros atkeliavimo pas mus istoriją. Ne tik prisimena, daug kas tada ir aukojo pinigėlių jos gydymui, taip prisidėdami prie šios kalytės išgelbėjimo. Išsikėlus buvusiems „šeimininkams“, šunelė buvo palikta mirti badu maždaug pusantro kvadratinio metro voljere. Mūsų savanorės ją rado betrepinėjančią ant storo savo išmatų sluoksnio, nes jei ir buvo kada vedžiojama į lauką, tai, turbūt, tik kai buvo mažas gražus šuniukas... Šalia makšties matėsi iškilęs didžiulis auglys (jis vėliau išoperuotas), kalytė pati perkarusi ir be galo išsigandusi.

Ką gi, veterinarines problemas susitvarkėme iš anksto ir džiaugiamės, kad jos neatsinaujino, sveikatėlė gera. Didelio išgąsčio irgi neliko nė ženklo, Dora tapo labai komunikabiliu ir draugišku šunimi. Gyvena kartu su daug jaunesniu Rokiu, ir savo jaunąjį sugyventinį mėgsta laikas nuo laiko „padėti į vietą“ (nuo „pačiutės“ klimaksinių uraganų Rokis gelbėjasi, įsitaisęs ant voljero būdos viršaus). Ji labai mėgsta eiti į lauką, ramiai tyrinėja aplinką ir yra dėkinga už kiekvieną paglostymą. Tai dar viena laiminga pasibaigusi tragiška istorija J

PAPILDYTA 2013 06 16

Dar vienas atsisveikinimas, dar viena skaudi netektis, dar vienas užgęses gyvenimas, kurio paskutinė stotelė tapo senjorų prieglaudėlė...

Pamilom labai pamilom tave, Doryte, mylėjom ir niekada nepamiršim. Tai žinome tik mes ir tu. Į gyvenimą tu kabinaisi iki paskutinės akimirkos, tu padėjai nugalėti baimę, mokei švelnumo, mylėjai visus ir visų buvai mylima. Iki , mieloji....

Kur meilė ir skausmas

Kur ašaros liejas

Kur džiaugsmas nutyla

Kur šviečia viltis...

Kažkas čia sugrįžta

Kažkas vėl išeina

Kažkas čia nutyla

Kažkas vėl skambės.

Tai sielos dalelė

Tai žiedas pražydęs

Tai atrastos svajos

Tai skausmo duobė

Tai tas ko mes ieškom

Ką radom, ką randam

Tai ten kur mus Dievo palaima lydės...

Eglė B.

Smilčius (PADOVANOTAS)

Nuoroda į Smilčiaus skelbimą: http://lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.14737

Smilčius – grindinukas 491, kuris buvo labai sunkios būklės, kai LGGD Vilniaus prieglauda perėmė jį iš minėtos įstaigos.  Gulėjo apatiškas ir nereagavo į aplinką, darė po savim. Prieš patekdamas į Grindą, valkatavo jau netrumpą laiką, viena akis šuneliui buvo išdurta...  Tuo pat metu buvo gelbėjamas ir dar vienas labai sunkiai sužalotas šuo – Vilčius, todėl šiam vargšiukui ir buvo sugalvotas vardas Smilčius - du skaudaus likimo broliai, ir vardai panašūs... Juolab, kad jo kailis tokios pat spalvos, kaip ir smiltys prie jūros – gelsvas.

LGGD Vilniaus prieglaudos savanorių dėka Smilčius gegužės 17 d. buvo skubiai atvežtas į Kauno Kriaučeliūno kliniką, kur jam iš karto buvo atliekamas kraujo perpylimas (gavo dozę veislinio kraujo), visi reikalingi tyrimai, ir pradėtas gydymas. Pastarasis labai pasiteisino, nes buvęs visiškai nusilpęs ir, atrodė, beviltiškos būklės šuo, Smilčius prisijungė prie sveikstančiųjų ir stiprėjančiųjų. Pradėjo geriau valgyti, ėmė trauktis žaizdos, kurios buvo atsiradę dėl gamtinių reikalų darymo po savimi. Smilčius pradėjo noriai bendrauti, pasitikdavo vizgindamas uodegą ir išgražėjęs, tiesiog kaip vilkas iš knygos Baltoji Iltis J Gegužės 3 dieną LGGD savanoriai Andželika ir Vaidas Smilčiuką atvežė į Kauno „Lesės“ skyriaus prieglaudėlę, kur jis buvo šiltai sutiktas. Ne visi tikėjo, kad jis pasveiks, ir buvo tokių, kurie rašė, kad tai šuns kankinimas, neverta, tačiau Smilčius pakilo, atsitiesė, įgavo jėgų ir tiesiog veržte veržiasi gyventi, dėkodamas tiems, kurie juo tikėjo, rūpinosi ir neapleido, kai jam buvo labai labai blogai...

PAPILDYTA. Maždaug prieš mėnesį mūsų koordinatorė Eglė savo pažįstamai moteriai, kuri be galo myli gyvūnus ir namie jų turi begales, parodė Smilčiaus nuotrauką. Žinojo, kad neseniai moteris buvo palaidojusi savo numylėtinį – 18 metų šunelį. Deja, apsispręsti tuo metu buvo per anksti, nes vien mintis apie naują augintinį tvilkė širdgėla dėl neseniai prarasto, o upeliais besiliejančios ašaros dar nebuvo nuplovę praradimo skausmo.

 

Tačiau viskam yra sava vieta ir savas laikas. Reikia tik turėti kantrybės, neprarasti vilties ir mokėti „išlaukti“. Neseniai ta pati moteris susisiekė su mumis ir jau nebe ašarojo, o gana griežtokai paklausė, kada ji gali atvažiuoti pasiimti savo naujojo šuns. Klausimai, ar tikrai apsisprendė, ar ne per greitai, ar viską apgalvojo, buvo visai ne vietoj. Pasirodo, gerajai moteriškei tiesiog reikėjo išliūdėti savo liūdesį, kad širdin galėtų susikraustyti naujas meilės objektas. Pastarasis šiuo metu gyvena kaip karalaitis – iki vakaro gaisų vaikštinėja po didelį nuosavo namo kiemą, o, saulei nusileidus, bidzena į savo „vakarinę rezidenciją“ – šeimininkės sūnaus lovą. Didžiausios Jums laimės, mielieji! Visada būkite laimingi, sveiki ir saugokite vienas kitą. Viena belikusi Smilčiaus akelė, tikimės, daugiau niekada nebežvelgs su ilgesingu liūdesiu...

Rikis (PADOVANOTAS)

Nuoroda į Rikio skelbimą: http://lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.14738

Atsitinka kartais taip šuns gyvenime, kad tampi nereikalingas niekam... Ypač ši lemtis skaudi, kai melsvai balsvos akelės jau markstosi dviženklį metų skaičių... O dar liūdniau, jei esi ne šiaip koks vienišius ar pikčiurna, o labai LABAI meilus šuo, kuris pamatęs arti žmogų, pasiruošęs žemėn sulįsti, kad tik tas prieitų ir paglostytų jį. Jei labai labai myli tuos, kuriems tu visai nerūpi..

Rikis atitapeno su visa būdele pas mus iš vieno kaimelio Kauno rajone. Gyveno jis ten mažo namuko kieme, o mažame namuke gyveno jo močiutėlė. Močiutėlė pasimirė, ir Rikis šiam žiauriam pasaulyje liko vienas. Išėjo jo šeimininkė, pamiršus pasiimti savo ištikimąjį draugą kartu... Po to Rikiu dar šiek tiek rūpinosi viena giminaitė, kuri, gyvendama mažajame namuke, padėjo rūpintis jo pardavimu. Lemtinga diena atėjo – namelis buvo parduotas svetimiems žmonėms, giminaitė išvažiavo gyventi į miestą, o Rikis liko prie savo būdelės, pasimetęs ir besidairydamas aplinkui mėnulio spalvos akelėmis... Kur visi dingo?.. Negi nieks neateis?...

Atėjo. Ir atsinešė kartu kietą it titnagas sprendimą. „Jei iki pirmadienio nepasiimat šuns, atsegam nuo grandinės, nuvežam į mišką ir paleidžiam“. Ką veiktų švelnusis Rikis miške?.. Ko gero, tik vėl dairytųsi aplinkui švelniomis pasimetusiomis akelėmis ir klaustų savęs, ar niekas jo neateis...

Taigi pirmadienio nelaukę, Rikį su visa būdele įkurdinome mūsų senjorų prieglaudėlej. Žodžiais sunku nusakyti, koks meilus ir draugiškas šis seneliukas – tai reikia pamatyti pačiam, paglostyti jo kaktelę, tuoj pat Jums po ranka išverstą pilvuką ir juoktis, matant, kaip iš laimės jis striksi aplink ar trepena vietoje.  Rikiui visi žmonės be išimties atrodo labai geri ir visomis prasmėmis tiesiog nuostabūs... Ach, kad iš tikrųjų būtume tokie, kokie atrodome šunims.

PAPILDYTA 2012 11 25. Laimė kartais prisėlina prie tavęs netikėtai ir tik „čiupt!“ už skverno iš pasalų :) Taip nutiko ir mūsų Rikiui... Į prieglaudą atvažiavusi moteris ieškojo jauno šunelio į gyvenimui lauke prie namo. Su vyru buvo jau specialiai ir naujam gyventojui gerą būdą susikalę ir įsirengę, planavo šunelį pasileidinėti lakstyti po erdvų aptvertą kiemą, o šaltomis žiemomis įsileidinėti į vidų. „Atvažiuokite, - atsakėm, - pas mus yra žieminius kailinius nenusivelkančių keturkojų, pripratusių gyventi lauke, svarbiausia, kad mylėtumėt ir rūpintumėtės“. Atvažiavusi moteris paliko gero, rimto ir atsakingo žmogaus įspūdį. Tačiau jauno šunelio į savus namus taip ir nepasiėmė...

Einant pro Rikio gardelį, lankytoja sustojo it įbesta ir jau nebenorėjo eiti tolyn. „Koks mielas, koks gražus, laputė tikra!“ O mūsų laputė, kaip jam kad įprasta, tuo metu cypčiojo, šokinėjo, sukosi vilkeliu ir dar visaip kaip rodė, koks jis geras, kaip jis myli žmones ir kaip jis nori namo. Ir įrodė – moters nesustabdė nei jo amžius, nei tai, kad Rikutis jau pusaklis. Kad į sprendimą būtų įtraukta visa šeima, rytojaus dieną atsuvežė su savimi dar ir vyrą, ir paliko prieglaudą jau ne dviese, o trise. Sveikatos, laimės ir dar daug metelių džiaugtis vieniems kitais Jums!

Betmenas

Nuoroda į Betmeno skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15109

Iš pradžių atsiradęs pas mus, šis visiškai aklas šuo bijojo žmonių. Įėjus į patalpą, išgirdęs žmogaus balsą, jis ne eidavo jo linkui, o slinkdavo į tolimiausią kampą. Glostomas krūčiojo visu kūnu, konvulsiškai. Tai labai graudus vaizdas, ypač, kai šuo toks didelis kaip Betmenas – neblogo vilkšunio dydžio. Tačiau toks elgesys būdingas keturkojams, pabuvojusiems „Grindoje“. O Betmenas ten išbuvo netgi keletą mėnesių. Ir, kadangi Gyvybės vagonėliuose visiškai ir kapitaliai nebuvo vietos tokiam dideliam šuniui, o „Grinda“ iškėlė ultimatumą – „Arba pasiimat, arba užmigdom“ – Betmenas atkeliavo pas mus, Kaunan.

Nors bendra sveikatos būklė yra gera, šis šunelis yra visiškai aklas. Nieko nežinom apie jo gyvenimą prieš „Grindą“, bet spėjam, kad jo vingiai prisidėjo prie tokio greito ir visiško apakimo. Tačiau dantų būklė sufleruoja, kad minėtos karantinavimo įstaigos darbuotojų spėjimas buvo teisingas – jam gali būti apie 10 metų.

Labai džiaugiamės, kad prireikė tik pusantros savaitės, kad Betmenas atsigautų, įgytų pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais, ir sustiprėtų psichologiškai. Net ir maistas jau nebe tokia psichozė (tik atvykęs valgė viską keturgubomis porcijomis), o tik malonus dienos momentas. Esame labai draugiški, labai mieli ir linksmi. Nors kartais ir trinktelime galvą kur į sieną, šiaip puikiai orientuojamės ir dieviname būti lauke. Nebūtume našta niekam, o galėtume vien praskaidrinti kažkieno gyvenimą...

Molė (mirė)

Nuoroda į Molės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15096

Gyvūnai pas mus į prieglaudą jau patenka ir kartomis, ne tik vienetais... Šią 8-10 metų kalytę mūsų savanoriai rado pririštą prie prieglaudos, atvažiavę tvarkytis. Tik praėjus keletui dienų sužinojome, kad kalytę, dabar jau gavusią Molės vardą, prie šalia prieglaudos esančio stulpo pririšo Sausinės vaikai. Pasirodo, jie matė, kaip kalytė buvo išmesta iš tokio pačio džipo, iš kurio kažkas prie prieglaudos prieš porą mėnesių išsviedė ir kitą mūsų globotinę Smilgą, dabar jau laimingai suradusią savo naujus namus. Dėl to spėjam, kad Molė – Smilgos mama. Deja, atsikratęs šunele, džipo vairuotojas rimtai spustelėjo greičio pedalą, todėl vaikai nespėjo nei įsidėmėti, nei pamatyti mašinos numerių.

Smilga, atsiradusi prieglaudos kieme, neišsigando ir niekur nebėgo. Jos numanoma mama, matyt, daugiau per savo netrumpą amželį iškentėjusi, iš baimės pasipustė padus ir nėrė laukuosna. Tai pamatę vaikai ir puolė persigandusios kalytės gaudyt, rado ją ir pririšo prie prieglaudėlės. Tuo metu vienintelės saugios vietos išduotam ir tapusiam nebereikalingu šuniui.

Šunytė sveika, labai gero charakterio, rami ir draugiška. Šiuo metu apgyvendinta su Ožka, kuri vis taikosi ją paterorizuoti, todėl buvo pririšta ilgu pavadžiu. Gali būti, kad jos pyktis atsiradęs ir dėl gyvenimo draugo – Šanso – netekties... Tikimės, kad ateity damutės susidraugaus, jei ne, ieškosim kitų kambario draugų.

PAPILDYTA. Atėjusią senatvę dažnai lydi ir jos nelemti, bet jau tokie pažįstami palydovai – suprastėjusi rega, klausa, virškinimo funkcija, kaulų problemos... Viena iš jų neaplenkė ir mūsų Molės kambarėlio. Staiga itin pablogėjusi sveikata išgąsdino kasdienius darbus atliekančius savanorius – Molė nieko nevalgė, prastai orientavosi aplinkoje, ėjo svyruodama, nors temperatūros neturėjo. Greitai įsisodinus ją mašinon ir nulėkus į veterinarinę kliniką, išsigandusius savanorius dar labiau nuliūdino diagnozė – insultas. Diagnozuoti padėjo tarsi iš didelės panikos „bėgiojančios“ akelės – nistagmai (nevalingi akių judesiai). Molės smegenys pagrindinį smūgį patyrė kairiojoje pusėje – šunelė vis suko galvelę į kairę ir tarsi vilkelis sukosi ratu...

Insultą arba išgyveni, arba ne. Molei pavyko. Toliau sekantis klausimas – kokie jo padariniai, ir kaip sustiprinti organizmą po šoko. Krūvos švirkštų su vaistais, tabletės, vitaminai, stiprinamieji... Sukrautas lauknešėlis Molei jau buvo ne vaistų maišelis, o visas didelis maišas su krūva lipnių lapelių – šituos rytoj, šitą pirmadienį, šitą kas antrą dieną, šituos ryt ryte...

Pirmoji savaitė buvo kritinė. Molė beveik nevaikščiojo, beveik nieko nevalgė, o labiausiai graudino akyse žėruojanti baimė – kas man?.. Grąžinome ją į stacionarą, paskui vėl pasiėmėme atgal. Gydytojai gūžčiojo pečiais – padarėme viską, ką galėjome, dabar laukia reabilitacija. Žmonių atveju tai masažai, fizioterapija, darbas su kineziterapeutu... Mūsų atveju – susirūpinę savanoriai, guoliukas kampe ir maitinimas iš rankos, tyliai prašant – na, kąsnelį dar, nors vieną dar kąsnelį...

Tačiau likimas šįkart buvo palankus mums, ir Molė dabar jaučiasi nepalyginamai geriau. Galvelė ir liko šiek tiek pakreipta į kairę, ji kartais pavargsta ir atsisako vaikščioti, dažniau piktai aploja kambario kaimynus, bet tai vis dar ta pati mūsų mylima Molė, kurios gyvenimas neatėmė. Už tai ir esame jam dėkingi.

PAPILDYTA. Molytei teko ištverti dar vieną narkozę. Pastaruoju metu atkreipėme dėmesį, kad Molė mažai valgo, pasidarė pikta, nelabai noriai eidavo pasivaikščioti. Teko atidžiai ją apžiūrėti ir viso to priežastis labai greitai paaiškėjo. Molės burnoje susiformavo pūlingas auglys. Jau tą pačią dieną šunelį nugabenome į vet kliniką. Molytei teko ištverti dar vieną operaciją. Buvo pašalintas auglys ir net septyni dantys. 

Dabar Molei jau daug geriau ji vel su džiaugsmu eina pasivaikščioti, nebepysta ant savo kambario draugų ir mėgaujasi tik jai skirta košyte. Džiaugiamės kada viskas pavyksta gerai , kada pagerėja šunelio sveikata ir visa savijauta ir kada galime geromis žiniomis pasidalinti su Jumis visais.

Tobis (mirė)

Nuoroda į Tobio skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15093

Sakoma, kad Dievulis neuždeda mums ant pečių naštos, kurios negalėtume panešti. Kažin, ar taip yra ir su gyvūnais?.. Kai kurių jų gyvenimai atrodo nesibaigiantis kančios ir vienatvės ruožas.

Kai mums buvo papasakota šio keturkojo istorija, griebėmės už galvos, šluostėmės ašaras, o ką... taip būna. Ant jo, Tobiui dar būnant apyjaunio amžiaus, buvo pjudomi koviniai šunys, taip siekiant išdresuoti juos puolimui. Turbūt, visi nors kartą esame girdėję apie šią „praktiką“, tik kaskart norisi užsidengti ausis ir negalvoti apie tokias baisybes. O štai prieš Jus – gyvas išlikęs viso to dalyvis. Pjudymų metu šuneliui buvo labai stipriai sukandžiotos priekinės kojos, vidinėje pusėje matosi didžiulis randas. Ir nervas nutrauktas, todėl jos išsirietę į išorinę pusę tarsi lankai, dažnai visai sulinksta per vidurį ir nelaiko savo šeimininko svorio. Taksiukas labai sunkiai vaikšto.

Jo likimas pasisuko šiek tiek šviesesne kryptimi, kai šunį, pririštą virve prie tvoros ir paauglių spardomą bei daužomą, pastebėjo pro šoną einanti senutė. Ji paauglius nuvijo, šunį parsivedė namo. Ten jis gyveno pririštas prie nedidelės būdelės metro ilgio grandine tarp krūvų šiukšlių. Deja, neseniai neliko net ir šios užuovėjos – senutė pasimirė. Seno invalido ir niekam nereikalingo šuns likimas rūpėjo tik ją lankiusiai paštininkei. Ši ir kreipėsi į mus.

Šunį pasiėmėme. Pakviestas veterinaras nustatė, kad jo kojelių pagydyti niekaip negalima. Vienintelė išeitis – amputacija, tačiau tam keturkojis per senas. Deja, šunelis tiek daug savo gyvenime iškentėjo, kad ir pakeisti jo požiūrį į žmogų, vargu, ar beįmanoma. Kiekvieną jis pasitinka urzgimu, lojimu, bandė ir kąsti savo keliais belikusiais dantimis. Šiek tiek paglostyti galvą leidžia, ir tai – jau didelis pasiekimas, tačiau daugiau – jokio kontakto. Taigi į lauką nešioti jo kaip Klevuko ir kitų šunų negalėsime, o laiptai prie laukujų durų jam visiškai neįveikiami. Dėl to jį įkurdinome prie geros apšiltintos būdos, kurią iš lauko įkėlėme po stogu – į antrą aukštą. Ten nors ir vis dar nėra šildymo, tačiau sausa, po stogu, šios užuovėjos nepasieks nei sniegas, nei vėjas ar lietus. Be to, atlaisvinome šunį nuo grandinės, sumeistravome erdvų voljerą, kuriame vargšas karaliauja vienas. Tai iš karto panaikino dalį agresijos, suteikė keturkojui pasitikėjimo savimi. Klupinėdamas po savo „polocius“ jis, ko gero, pirmą kartą turi savo ramų, tik jam vienam skirtą saugų ir užtikrintą kampą.

Tai vienas pačių sudėtingiausių mūsų kada matytų atvejų. Nemanau, kad šįkart pavyks padaryti „stebuklą“ ir šunyčio likimą ir savijautą apsukti šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Šįkart žmogaus skriaudos randas per gilus. Guodžiamės vien tuo, kad tikrai pagerinome senuko gyvenimo sąlygas, kasdien jį šeriame skaniomis šiltomis košėmis, kurias jis pasitinka čepsėdamas, ir dovanojome ramybę – jo niekas daugiau nežalos, neišmes, nekankins. O ar pavyks iki jo gyvenimo pabaigos įrodyti, kad žmogus gali būti ir geras bei vertas jo pasitikėjimo, parodys laikas...

Bartas (mirė)

Nuoroda į Barto skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15110

Bartas – dar vienas „grindinukas“, atkeliavęs pas mus iš Vilniaus. Atkeliauti tai atkeliavo, bet tik pas mus paaiškėjo visa puokštė jo turimų ligų – išvešėjusi prostata, ausies uždegimas, traiškanojanti akelė. Tada pasigirdo keistų raginimų garbaus amžiaus šuns negydyti, būgtais tai bus jo kankinimas. Tiesą sakant, keisti mums pasirodė tokie kai kurių portalo dalyvių komentarai, nė iš tolo nekvepiantys nei jautrumu, nei gerumu. Na, bet kadangi palikti iš skausmo stūgčiojantį šunį negydytą – labai jau ne mūsų stilius, ėmėmės visų reikiamų priemonių.

Bartas buvo sėkmingai kastruotas, po operacijos greitai atsigavo. Dėl kastracijos prostata pradėjo sparčiai trauktis, nebeliko skausmo ir diskomforto jausmo. Ausies uždegimą veterinarai taip pat gydė sėkmingai, jis jau visai besibaigiąs, tik ausytė kažkodėl vis dar nepasikelia į viršų. Bartas atrodo lyg kažko nuolatos labai atidžiai klausytųsi J Ateityje laukia tik viena nedidelė procedūra – vidinės akies liaukutės, kuri išvirtusi ir skatiną traiškanojimą, prideginimas. Šiuo metu stengiamės ją sumažinti vaistais.

Taigi taikyta profesionali veternarinė pagalba ir vėl padarė nedidelį stebukliuką. Bartu gėrisi jau ir klinikos praktikantės, kai važiuojame apžiūroms. Sutvarkius medicininius neskladumus, jis labai išgražėjo, priaugo svorio, atgavo jėgas ir nuotaiką. Tos nuotaikos netgi šiek tiek perdaug, nes pririštas prie pavadžio jis tampa panašus į aitvarą – taip duodasi aplink, o tu skraidyk sau paskui klykaudamas J Tai labai draugiškas ir geraširdis šuo, nepraradęs tikėjimo žmogumi. Nors garbaus amžiaus, bet kupinas energijos ir gyvybės, todėl galėtų būti tiek puikiu draugu, tiek sergėtoju, tiek žaidimų partneriu. Labai, labai tikimės, kad jis paseks Lakio, Smilčiaus, Semo ir Ramybuko pėdomis ir suras savo tikruosius namus.

Morfis (mirė)

Nuoroda į Morfio skelbimą: http://www.lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15111 

http://animal-care.pl/lt/main/g.22023

http://sos-gyvunai.lt/lt/bendravimas/grupe/7/dienorastis/3202/?commentId=24255#24255

http://www.gyvunugloba.lt/lt/help/news.9200

http://sos-gyvunai.lt/lt/bendravimas/grupe/7/dienorastis/4062/

http://sos-gyvunai.lt/lt/bendravimas/grupe/7/dienorastis/3808/

http://sos-gyvunai.lt/en/communication/forum/forum11/topic940/

http://www.alfa.lt/straipsnis/10283026/Savaites.augintinis..suo.Morfis=2009-07-23_09-00/

Tai tik dalis nuorodų, vedačių prie neįtikėtinos pačia tragiškiausia prasme Morfio istorijos. Nesu girdėjusi graudesnės. Šias nuorodas sudėjau su priežastimi: kas kaltas, kad dviejų gyvūnų globos organizacijų „radare“ atsidūręs gyvūnas iškentėjo protu nesuvokiamus dalykus, spręskite Jūs patys. Nuorodos padės sudėlioti visus „taškus ant i“ painiame Morfio išdavysčių kelyje, o tiems, kas šią istoriją girdi pirmą kartą, sužinoti pačią liūdniausią kada girdėtą keturkojo istoriją.

Jau perskaitėte? Prisiminėte? Taip, tai tas pats šuo. Taip, ir šis gyvenimo posūkis pasirodė jam nešantis vien skausmą. Vėtytas ir mėtytas, paliktas, muštas, pjudytas, sirgęs, bėgęs, pasimetęs, išduotas – pagaliau - atrodė, jis rado savo tikruosius ramius ir gražius namus Kaune. Kaip visi tada džiaugėsi... Deja, iliuzija greitai bliuško kaip nerūpestingo vaiko išpūstas muilo burbulas. Morfis vėl buvo visiškai neprižiūrimas, vėl grįžo visa puokštė jo sunkių ligų. Vadinamoji šeimininkė nesirūpino juo visiškai, Morfis net negyveno jos bute, o buvo nutrenktas bendroje virtuvėje po stalu, kur dažnai sulaukdavo kaimynų spyrių į šonus. Laukan pats save „pasivedžiodavo“ – nukėblindavo bendru koridorium kelis metrus ir pasišlapindavo. Arba klajodavo po aplinkinius kiemus, kur buvo žiauriai apkandžiotas, ar abejingai atsiguldavo tarsi jėgų netekęs vidury gatvės, kur jo vos nepervažiavo mašina. Akys beveik visiškai užpūliavo, šuo nupliko nuo puokštės odos ligų, tapo viskam apatiškas ir abejutiškas. Visą laiką gulėdavo tarsi miegodamas, tarsi būdraudamas – nesuprasi... lyg laukdamas pagaliau ateisiančios paskutiniosios.

Ar dar pasakoti apie tą „nuostabios“ ir džiaugsmingai su Morfiu besifotografavusios moters priežiūrą ir meilę Morfiui? Ar dar šiurpinti? Pakanka, Dievas anksčiau ar vėliau visiems atlygina pagal nuopelnus. Pasakysime tik istorijos pabaigą: kadangi kad ir kaip jį kankindama, moteris Morfio niekam neatidavė, galiausiai jai buvo iškviesta Valstybinė maisto ir veterinarinė tarnyba, kieme pasirodžiusi su policijos ir seniūnijos atstovais. Šuo buvo atimtas, jo globą galiausiai oficialiai perėmė „Lesė“.

Dabar apie Morfio būklę. Krūva odos ligų, tarp jų sunkios formos niežai ir dermatitas. Žaizdos, votys, nuplikimai. Ant kojų didžiuliai kapšai, į kuriuos sutekėjusi limfa. Akys visiškai „sukritę“ vidun, jas nuolat apdengia pūlingas luobas. Nuolatiniai vizitai pas veterinarus ir intensyvus gydymas jau duoda rezultatus. Kapšai ant kojų apmažėjo, ateity laukia operacija dėl estetikos ir siekiant palengvinti vaikščiojimą. Morfis atsiaugino svorį, nuolat leidžiami stiprinamieji, antibiotikai ir vitaminai sustabdė uždegiminius procesus. Maudynės su specialiais šampūnais tvarko odą, pradėjo sparčiai atauginėti plaukai. Akys plaunamos specialiu tirpalu dukart per dieną, Morfis pagaliau pradėjo matyti, ateity laukia vokų kėlimo operacija. Perkamas specialus maistas, odelė valoma drėkinamosiomis servetėlėmis ir t.t. Situacija akivaizdžiai gerėja.

O kaip jaučiasi pats šuo, apie kurį sunku kalbėt be ašarų, kai žinai jo visą istoriją?.. Pailiustruosiu šiokiu tokiu pavyzdžiu, kuris man asmeniškai labai brangus. Tik atvykus pas mus, Morfis kartą buvo giliai įmigęs, kai aš įėjau į jo kambarėlį. Pritūpiau šuns paglostyti ir švelniai paglosčiau jo pusplikę žaizdotą nugarą. To pažadintas, Morfis taip staigiai šoko iš miegų, kad net loštelėjau atgal. Visa jo stovėsena signalizavo net ne baimę, o paniką, raminamas jis traukėsi toliau ir vengė prisilietimų...

Dabar smagu Morfį glostyti miegant, nes prabudęs jis iškart stojasi ant kojų ir pradeda intensyviai savo didžiule nosimi uostinėti savo lankytoją. Mielai leidžiasi glostomas ir glaudžiamas, tačiau tik pažįstamiems savanoriams. Tačiau tai – jau milžiniškas žingsnis į priekį. Ir mes euforijoj dėl to.

Nenoriu šįkart leistis į moralinius pasvarstymus ar kalbėti apie šio šuns kančią iš dvasinės, jautrumo perspektyvos... Šį kartą per sunku. Jūs spręskit, kas čia kaltas, kas ne. O mes tiesiog toliau dėsime visas pastangas, kad bent kažkiek išpirktume skriaudą šuns, kurį vieni po kitų išdavė kelios dešimtys žmonių.

Morfiui be galo reikia Jūsų meilės ir dėmesio, aplankykite jį. Paglostykite šiurkščią kaktą, pakasykite apiplikusią ausytę. Ir tyliai sau prisiekite niekada nenusisukti nuo kenčiančio, nepriklausomai nuo to, kokios yra aplinkybės. Morfis Jus išgirs.

PAPILDYTA . Sunku ir apsakyti , kad šis nuostabaus charaktererio, ramybės ir meilės įsikūnijimo šunelis gyvena savo paskutinęsias dieneles. Kodėl tai sakome? O gi todėl, kad pastarąsias dienas pastebėjome jog Morfis labai nenoriai eina pasivaikščioti į lauką, lipdamas laiptais tarsi pradeda dūsti ir ilgai stovi viduryje laiptų. Rimtai sunerimome. Morfį gabenome pas vet gydytojus . Tą dieną (08.26) netoliese veterinarijos klinikos šuneliui ištiko priepolis. Jis krito ant šono, visas išsirietė ir pradėjo labai inkšti, po priepolio sustojo širdelė, bet greita gydytojų ir savanorių reakcija Morfiui neleido iškeliauti iš mūsų. Jis buvo atrenimuotas. Tądien veterinarijos klinikose praleidome daugiau nei keturias valandas - buvo atlikti visi išsamūs tyrymai, rentgeno nuotraukos.... Ir prognozės labai blogos - jo širdelė pasislinkusi taip , kad spaudžia traheją, todėl šunelis dūsta, kepenys stipriai išdidėjusios, blūžnis užsisukusi. Padaryti nieko nebegalima. Todėl Morfis vaistų ir ramybės pagalba gali išgyventi gal savaitę, gal mėnesį, o gal dar pusmetį.

Kiekviena diena dabar reiškia atsisveikinimą , nerimą ir mažytę viltį - JIS VIS DAR SU MUMIS. Bijome kiekvienos ateinančios dienos , nes tai gali būti dar viena netektis , dar vienas labai skaudus atsisveikinimas.

Papildyta. Štai ir atėjo ta nelemtoji, paskutinė, pilna skausmo ir ašarų diena. Mielieji mūsų skaitytojai, tai ką reikia išgyventi mums tokiomis akimirkomis, aprašyti neįmanoma. Tokios dienos reiškia išplėšta širdies dalelę, reiškia, kad lieka tik skausmas ir prisiminimas, reiškia, kad atėjo laikas atsisveikinti.... atsisveikinti visiems laikams. Tik žinojimas, kad jis čia  - mūsų prieglaudėlėje - buvo be galo mylimas, glostomas, prižiūrimas, leidžia galvoti, kad padarėme viską kas buvo mūsų jėgose.

Mielasis, tu tiek daug iškentei, tiek daug matei savo gyvenime, kad galėtum ne vieman iš mūsų papasakoti kas yra tikra meilė, tikras skausmas, tikra netektis ir tikras gyvenimas. Tu mūsų tikro gyvenimo tikra knyga. Mūsų širdyse išliksi tas, kuris pakeitė daugelio žmonių supratimą apie meilę gyvenimui. 

Vera (padovanota)

Nuoroda į Veros skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.14879

Senatvė – sunkus laikas tiek žmogui, tiek šuniui. Tik pirmasis bent gali tikėtis sulaukti nors kokios pagalbos, ar varganos pensijos, ar valstybinių globos namų pavidalu. O šuo juk daugeliui – tarsi daiktas. Tapo nebereikalingas – ir švyst į gatvę. Prie skaudančių sanąrių, prastai bematančių akių dar ir išdavystės kartėlis. Kodėl taip lengvai atsisakome tų, kuriuos kažkada pasišaukėme gyvenimo keliu eiti kartu?

Veračka atkeliavo pas mus iš Tauragės „Lesės“. Ją savanorėms įbruko vyresnio amžiaus moteris, kurį savo gyvenimo saulėlydy jokio solidarumo garbaus amžiaus geriausiam draugui nepajautė... Dažnai keturkojai ištikimieji tarnai, kurie pas mus patenka, išduodami net keliais etapais. Pirmas dublis: Verą paliko minėtos moters vaikai savo motinai ir išdūmė į Vokietiją. Antras dublis: ar tiesa, ką sako garbaus amžiaus ponia – kad ji irgi išvykstanti į Vokietiją – ar čia „sužaidė“ pablogėjusi Veros sveikata, taip niekada ir nesužinosime, bet Verai duris prieš nosį užtrenkė ir šis paskutinis iš jai likusių turėtos šeimos narių.

Vėl gi – daug gražių žodžių ir pažadų, kurie dažnai išdavikiškai suvirpina savanorių širdis. Taip, ji Verą lankys reguliariai, parems pradėjusios po savimi šlapintis ir kosėti šunelės gydymą, net pasiims ją atgal, jei to reikės, kad geriausia draugė lengviau pagytų... O tada – ilgi ir reguliarūs bei niekaip nenutylantys signalai telefono ragelyje: pyyyp.. pyyyp... pyyyp... pyyyp... Kaip lengvai ir net, sakyčiau – buitiškai - kai kurie iš mūsų atsuka nugarą savo sąžinei.

Tauragės merginos neturėjo sąlygų ligotam senam šuniui prižiūrėti. Štai ir dar viena niekam nereikalinga pensininkė beldžias į Kauno senjorų pensionato duris. Ką gi, atsidūstam, atidarom, susispaudžiam ir sakom – sveika atvykus, Veračka. Čia yra nemažai žmonių, kam būsi reikalinga.

O pabaikim pozityvia ir linksma nata, vis dėlto. Pavažinėjus pas gydytojus, pagėrus vaistelių, įsitaisėme naujuose apartamentuose ant „sofkutės“ ir gyvenam ganėtinai neblogą pensininkės gyvenimą – šalia radiatorius, malonus kompanjonas, košės lėkštė... betrūksta tik televizoriaus ir „Panoramos“ pradžios muzikėlės fone... Gal kas turit atliekamą? :)

PAPILDYTA. Kodėl toks juoda laikotarpis, kodėl tiel ligų ir netekčių iš karto? Į šiuos klausimus , dėja, tikriausiai negali atsakyti niekas. Taip mes puikiai suprantame, kad senjorų prieglaudėlė visada reikš daug sakusmo, o taip norėtume, kad būtų atvirkščiai. Veračkai teko atlaikyti operaciją, nes pastaruoju metu ji pradėjo labai daug lakti ir labai daug šlapintis. Pabijojome, kad nebūtų per vėlu ir , kad neprasidėtų pūlingas gimdos uždegimas. Vera nebuvo sterilizuota todėl tokie dalykai tikrai galėjo atsitikti. Bent šį kartą norime pasidžiaugti kartu, kad operacija pavyko labai sklandžiai, jau baigėme leistis išrašytus vaistus ir Vera jaučiasi labai neblogai. Tikimės, kad šis sprendimas prailgins jos gyvenimą ir ji dar ilgai bus su mumis.

PAPILDYTA. Štai kur tikras džiaugsmas, štai kur atlygis už visų mūsų darbą! Vera Veračka jau kas kas , bet tu tikrai nusipelnei naujų savo namučių. Mūsų senjorė pati mylimiausia, geraširdiškiausia, draugiškiausia, ta kuri visada ir visus priimdavo kaip tikra močiutė jau turi naujus namučius ir ją labai mylinčius šeimininkus. Kaip džiugu matyti tavo nuotraukas iš naujų namučių, kuriuose tu esi kaip karalienė. Nors priėjus prie tavo kambarėlio ir pažvelgus į jį ten taip tavęs trūksta, tačiau širdis džiūgauja, kad dabar tu savo dieneles leidi jau SAVO tikruose namuose. Veročka, didžiuliausios tau sėkmės linki visas Kauno ,,Lesės" kolektyvas. Ačiū žmonėms panorusiems suteikti naujus namučius mūsų mylimai senjorai Verai.

Meškutė (mirė)

Nuoroda į Meškutės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15281

Ši šunelė atkeliavo pas mus iš Marijampolės. Dėl tam tikrų priežasčių nenorime leistis į detales, kokia buvo šio gyvūno kelio pas mus pradžia, pakaks žinoti, kad susipažinome tada, kai pagalbos paprašė beglobius gyvūnus gelbėjantys minėto miesto savanoriai. Jei ne jie ir kelionė Kaunan, Meškutė jau, ko gero, seniai būtų išėjusi Anapilin arba, kaip kad liaudyje įprasta švelniai šią bjaurastį dangstyti – užmigdyta.

Kalytė tikra senučiukė, bet guvi ir miela. Ant pieno liaukų galima užčiuopti augliukus, kuriuos, jei tik leis jos amžius ir sveikata, reikės šalinti chirurginiu būdu. Be šios, kitų sveikatos problemų kol kas nepastebėjome. Ir tuo itin džiaugiamės.

Meškutė buvo apgyvendinta su jaunimu – kambarėliu dalinasi su dviem linksmais padaužomis šunyčiais, kuriuos, kai reikia, puikiai moka pastatyti į vietą. Turi vien jai priklausančią sofutę, ant kurios mažiams užlipti galima tik... jei poniai šiandien gera nuotaika :) Ponia ir maistui yra išranki ir bet kokios savanorių paduotos košės nevalgo – jai dažnai specialiai nešami pietūs „su priedais“, kad tik būtų teiktąsi suvalgyti. Šunytė myli žmones ir dažnai glaustosi it katė, todėl savanorių yra praminta katašuniu. Ai, pamiršome paminėti, kad ši kudlota senatvė leidžiama tikrąja to žodžio prasme prie pečiaus, todėl Meškutė daug miega palaimingoj šilumoj, vis nepamiršdama urgztelėti nuo savo sofutės ant grindų besivoliojančių mazgių adresu. Tikimės, kad, į prieglaudos atmosferą įliejusi nemažai senatvinės išminties ir kudloto jaukumo, ši kalytė su mumis praleis dar ne vienerius metus. O gal net suras tikruosiu namus.

Papildyta. Diagnozė - piktybinis auglys. Štai tokia diagnozė senoliui yra pati baisiausia. Taip mes bandėme bandėme nepasiduoti ir kovoti iki galo. Meškutei buvo atlikta auglio šalinimo operacija. Ji atlaikė narkozę, ji atsigavo ir antrą dieną po operacijos ji išėjo.... Kai džiugi žinia pasiekė mūsų ausis, kad Meškutė atsigavo, praėjus trims valandoms po to mus pasiekė kita žinia  - jos nebėra. Tiesiog negalėjome tuo patikėti. Kaip tai? Juk jau buvo suorganizuotas transportas parsivežti Meškutę iš vet klinikos ir staiga gydytojos balsas ragelyje  - ,,jos nebėra, radome nebegyvą". Ši diena mums buvo dvigubas skausmas , dviguba netektis. Du senjorai paliko mus visiems laikams, du senjorų prieglaudėlės gyventojai iškeliavo į vaivorykštės šalį, bet niekada neiškeliaus iš mūsų širdžių ir iš mūsų prisiminimų.

Aris (mirė)

Nuoroda į Ario skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15280

Apie šį senolį daug papasakoti neturime ką, nes ir patys labai nedaug težinome. Atkeliavo jis iš Ariogalos, po kurią bastėsi išmestas iš namų, iš ten ir vardas seneliukui. Iš pradžių apsistojęs vienoje savanoriškoje organizacijoje, vėliau jis atkeliavo pas mus, ieškodamas savo grabiai senatvei geresnių sąlygų. Aris buvo apgyvendintas su Rembo ir Senole, taip sukuriant dar vieną „prancūzišką“ šeimą mūsų senjorų pensionate :) Nors Senolė yra pakankamai aršus gyvūnas, kuris svetimų keturkojų nepriima, o ir saviškį vyrioką Rembo dažnai skuba paauklėti, Ario ji neskriaudžia ir šalin neveja. Gardelis gyvena santarvėje, be didesnių ligų ar panašių neskalndumų, tfu tfu tfu..., žinoma.

O šiaip Ario akelės ir žilos „kudlos“ vėl ir vėl verčia nelinksmose mintyse paskęsti, savęs klausiant, kaip gi šitaip gali būti, kad seni šunys iš namų mėtomi tarsi perskaityti laikraščiai. Paseno, sunkiau juda, prasčiau mato... ir  - švyst - pro duris. Bandom kompensuoti patirtą neteisybę, bent gyvenimo gale suteikdami jiems prieglobstį. Tik niekaip nemokam sau atsakyt – ar sugeba jie pamiršti veidus tų, kuriems visą amžių ištikimai tarnavo? Maži skausmo gniutulėliai blaškomi pavėjui.

PAPILDYTA. Šiuo metu Aris yra vet klinikoje. Šis žaismingas ir dar pakankamai gūvus senolis staiga vieną rytą krito kaip kulkos pakirstas. Jis gulėjo ant grindų be gyvybės ženklų , nors iš vakaro nebuvo jokio įtarimo, kad jam kas nors blogai su sveikata - jis kaip visada pirmas veržėsi iš kambarėlio eiti pasivaikščioti, su dideliu apetitu valgė paduotą košytę ir lojimu pasitiko visus prieinančius prie kambarėlio. Ir steiga ir atrodo iš niekur nieko Aris krito ir nebegalėjo atsistoti. Vežamas į vet kliniką Aris šiek tiek atsigavo, pradėjo reguoti į aplinką. Šiuo metu jis paliktas stacionare, jam atliekami visi išsamūs tyrimai ir yra stebimas gydytojų. Labai tikimės, kad šunelį jau greitai galėsime parsivežti atgal į prieglaudėlę.

Mes laukiame tavęs ARI ir tikimės gerų žinių iš gydytojų.

Dėja dėja gerų žinių taip ir nesulaukėme. Ario nebėra. Gydytojai vieną rytą jį rado nebegyvą savo guoliukyje. 

Kai atrodo, kad prieini liepto galą ir pasakai - VISKAS, daugiau nebegalim, daugiau nebenorim, mes bejėgiai ką nors pakeisti, atsiranda žmonių, kurie griežtai pasako, o kas jai ne jūs , o kas tada dar jais SENUOLIUKAIS pasirūpins. Ir vėl bandai eiti, bandai kažką daryti rydamas karčias skausmo ašaras, slopindamas didelį skausmą širdyje, juk mes jiems reikalingi, tokia mūsų misija. 

Nepaliksime JŪSŲ ir niekada nepamiršime, tų kurie visiems laikams paliko mus.

Ačiū visiems tiems , kurie mus palaikote.

Anė (mirė)

Nuoroda į Anės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15310 

Anė pas mus atkeliavo iš „Penktos kojos“. O ten šią įspūdingų gabaritų gražuolę atidavė patys šeimininkai... Nežinom, kuo taip baisiai Anė nusikalto, kad nusipelnė tokios liūdnos savo istorijos pabaigos – būti nutrenktai į prieglaudą. Auginta, kiek žinom, visą gyvenimą buvo namuose, o ne lauke, taigi patyrė dvigubą šoką – ne tik dėl prarastų šeimininkų, bet ir drastiškai pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

Anė be galo myli žmones, yra labai draugiška ir geraširdė. Tačiau kitų gyvūnų labai nemėgsta ir nevengia to demonstruoti. Isiręžus tenka tempti pro kitus voljerus, kol ji „pakeltu tonu“ aiškinasi santykius su visa prieglauda. Mes labai tikimės, kad šis nuostabus ir sveikas šuo suras naujus, tikruosius namus, todėl jaučiam pareigą įspėti, kad Anė gali gyventi tik tokiuose namuose, kuriuose bus vienvaldė karalienė. Nes valdų dalinimasis gali baigtis kruvina drama.

Kalytė be galo tvarkinga. Kad ir kaip vėlai atvažiuotume į prieglaudą, jos gardelis visada švarus, todėl Anė puikiai tiktų gyventi bute ar name. Gilus, išmintingas žvilgsnis, smėlio spalvos koketiškos garbanos ir rami, santūri ir nesunaikinama meilė žmogui – ko daugiau galima norėti iš tikro draugo? :)

Papildyta. Ane šiuo metu vis dar stacionare. Netikėta liga palaužė šią išdidžią ir ramią senjorę. Kas keisčiausiai, kad iki šiol gydytojai negali išsiaiškinti tikrosios Anės ligos. Jai padaryta daugelis tyrimų, leidžiami vaistai, statomos lašinės, o Anės sveikata niekaip negerėja, ji visiškai atsisako valgyti ir labai sunkiai juda. Kas nutiko ANYČKA? Nenorime prarasti vilties. Todėl Ane keliauja iš vienų gydytojų pas kitus. Tačiau.... tačiau.... Viena veterinarijos gydytoja mums pasakė, gal reikėtų ,,paleisti" Ane, gal atėjo jai jau laikas, bet mes negalime taip greitai susitaikyti su šia mintimi. Viltis, kad Ane gryš pas mus į prieglaudėlę nepalieka mūsų. 

Laukiame ANYČKA tavęs gryštant. Labai laukiam.

Papildyta. Anė gryžo. Gal dar šiek tiek liūdna ir nusilpusi, bet Anyčka jau namučiuose. Po ilgo gydymo, po daugelio lašinių ji gryžo. 

Linkime tau , Anyčka, kuo greičiau sustiprėti, kad vėl tavo akyse suspindėtų tas koketiškas žvilgsnis, kad vėl  sparčiu žingsniu ir aukštai iškėlusi uodegą eitum pasivaikščioti su savanoriais kaimo takeliu.

Ūkas (mirė)

Ūkas į Kauno senjorų pensionatą atkeliavo kartu su Vilke iš Jurbarko komunalinio ūkio. Pastarąjį buvo sugalvota naikinti, todėl iškilo nemenkas galvos skausmas: kur dėti jo gyventojus? Dalis buvo išdovanota, dalį pasiėmė kitos gyvūnų globos organizacijos, o pačioje pabaigoje niekam nereikalingi liko šie du puskurtis ir pusaklis jau savame ūke beklaidžiojantis senelis ir nėščia kalė, tariamai papjovusi ožką (todėl ir įkišta prieglaudon. Kažkaip keistai tas nėštumas ir ožkos ataka sutapo). Jų neėmė niekas. Tai pasiėmėm mes. Nereikėjo nė tų eilinių grąsinimų „Arba pasiimat, arba užmigdom“, būtume ir taip pasiėmę.

Šunelis juodas, praplikusiu kailiuku. Šiaip draugiškas ir dar ganėtinai guvus – su entuziazmu veržėsi į lauką – tik jau gyveno savame rūke – ūke (todėl taip ir pavadinom). Netikėtai užkalbintas ar išsigandęs galėjo bandyti ir apkramtyti savo keliais likusiais dantukais, gindamasis nuo menamų priešų.

Neilgas buvo jo kelias pas mus, kad ir kaip būtų to gaila... Praleidęs pensionate apie mėnesį, Ūkas, kaip netyčia atėjo, taip ir nepastebimai išėjo... Pasigavus virusą, senas ir iškankintas kūnelis be imuniteto nebeatlaikė, ir šunytis iškeliavo. Džiaugiamės ir guodėmės bent tuo, kad tą trumpą laiką, kurį jis pas mus buvo, praleido šiltai, saugiai ir patogiai – turėdamas minkštą guoliuką, valgydamas skanią košę ir glostomas gerų rankų. Dar viena dūšelė prisijungė prie mūsų vis didėjančios dabar jau sveikų, judrių ir laimingų keturkojų gaujos Vaivorykštės pievose.

Rudukas (mirė)

Į mūsų senjorų pensionatą tragiškomis aplinkybėmis atkeliavo šis mažytis ir be galo draugiškas seneliukas. Vieni žmonės su mumis susisiekė ir pranešė, jog jų tolimi kaimynai Kaišiadorių raj. turi šunį, kuriam jau apie 13 metų, jis sunkiai prigirdi, nebesargauja, todėl jį, kaip ir ankstesnius savo šunis, šeiminkai ruošiasi pakarti. Tiesiog širdį spaudžia vien pagalvojus, kad kažkas taip gali elgtis su savo ilgus metus tarnavusiu draugu, tačiau dabar kalba eis ne apie tai...

Seneliukas atvyko į mūsų prieglaudėlę, jis šiek tiek stresavo, nes visą gyvenimą praleido pririštas prie savo mažos būdelės, o dabar turėjo gyventi su dar keletu seneliukų. Pastebėjome, jog per savaitę šunelio svoris stipriai nukrito, jis tapo vangesnis, mažiau ėdė. Nuvežus šunelį pas veterinarus ir išgirdus diagnozę net plaukai pasišiaušė - šuneliui liaukemija, liaudiškai vadinama kraujo vėžiu. Kadangi naujasis mūsų senjoras buvo pakankamai guvus, atrodė trokštantis gyventi, nusprendėme jam suteikti šansą pabandyti kovoti su šia baisia liga. Šuneliui buvo atliktas kraujo perpylimas, ir tiesiog sutapimas, kad toje pačioje vet. klinikoje su tokia pačia diagnoze buvo atvežtas ir dar vienas šunelis, kuriam šeiminkai po kraujo perpylimo pirko labai brangius vaistus, kurie turėtų skatinti kaulų čiulpų darbą, šie žmonės dalį šių vaistų sutiko paaukoti ir mūsų seneliukui, už ką esame jiems be galo dėkingi. Po kraujo perpylimo ir gautų vaistų dozių mūsų naujam senjorui vėl buvo padaryti kraujo tyrimai, atrodė, kad padėtis jau taisosi, nes parametrai gerėjo, vis dėlto, kad ir kaip bebūtų gaila, vieną naktį šunelis pasidavė, galbūt pavargo kovoti...

Labai gaila, kad teko atsisveikinti su neeilinio draugiškumo ir meilumo šuneliu, kurio akyse atsispindėjo ilgo ir sunkaus gyvenimo vaizdiniai. Galime save guosti nebent tuo, kad bent jau pabandėme jam padėti, kad padarėme viską, ką galėjome. Džiaugiamės ir tuo, kad šunelis tragiškai nebaigė savo gyvenimo, kaip jau buvo suplanavę ankstesni jo šeimininkai.

Juoduliukas (katinėlis)

Nuoroda į Juoduliuko skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/g.15503

Mūsų senjorų pensionate gyvena jau ne vien šuneliai, paskutinio gyvenimo etapo nugyventi su savo nuosavu lagaminėliu atkeliavo ir į duris pasibeldė ir garbaus amžiaus katinėlis. Jį viename daugiabučio kieme rado beglobes kateles šerianti moteris. Atsirado lyg iš niekur ryte... O gal ir ne iš niekur, gal kažkieno negerų rankų padedamas. Kas dabar supaisys.

Geraširdė moteris bandė jį šerti kartu su kitais savo globotiniais, tačiau senuko senbuvių būrys nepriėmė. Kaip dažnai būna, vijo iš kiemo, neprileido prie maisto ir kitaip demonstravo, kad jis ten – nelaukiamas. Senukas vis tupėdavo vienišas ir alkanas, kur suradęs sausesnį kampelį. Toks liesas pasišiaušęs senatvės, žmonių ir keturkojų bendrakeleivių nuskriaustas. Na, kokia gera širdis gali susitaikyti su tokiu matomu vaizdu?

Moteris pasiėmė jį pas save į namus. Ten ir pastebėjo, kad senukas ne tik garbaus amžiaus, bet dar ir sukandžiotas bei išeskęs, dehidratavęs. Deja, čia katuko laimės paieškos nesibaigė – prieš naują įnamį labai protestavo moters augintiniai. Vėl peštynės, vėl vijimas šalin ir panašios batalijos. Atrodo, buvo lemta, kad jo gyvenimo takelis pasuktų mūsų pensionato linkui. Paprašyti sutikome jį apgyvendinti mūsų seneliukų būryje, todėl, po apsilankymo vet. klinikoje, kur buvo išvalytos jo žaizdos ir suleisti antibiotikai, senukas atitapeno pas mus.

Tai labai meilus ir ramus padarėlis. Atrodo, nieko jam daugiau nebereikia, tik ramaus, šilto kampo ir garantijos, kad, atėjęs prie savo dubenėlio, neras jo tuščio. Gaila tik, kad Juoduliuko imunitetas toks silpnas, jis dažnai sirguliuoja, todėl tenka vis keliauti ir keliauti į gydyklas. Tikimės, kad su ateinančiu pavasariu atsigaus ir jo sveikata, grįš gyvenimo džiaugsmas ir tikėjimas, kad paskutiniai gyvenimo metai bus gražūs, šilti ir jaukūs.

Šaltis (mirė)

Nuoroda į Šalčio skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15384

Šis koli kraujo turintis senukas savo kelelį iki Kauno senjorų prieglaudėlės numynė iš Vilniaus. Šį kartą bendradarbiavome su LGGD savanoriais. Jie šunelį ištraukė iš „Grindos“. Pagautas bevalkataujantis viename iš mikrorajonų, ramybės nesulaukė. Kadangi „Grindos“ įstaiga perpildyta perspektyviais gyvūnais, kurių dovanojimas nė iš tolo nejuda taip greitai, kaip norėtųsi, ten apie penkiolikos metų šuniui duodamas nuosprendis yra aiškus: penkiolika dienų karantino, o tada – adata. Jų nuomone – kas norės viena akimi aklo seneliuko? LGGD panorėjo, mes panorėjome.

Panorėtumėte ir jūs – Šaltis be galo simpatiška asmenybė. Nors nėra itin meilus, ir prie žmogaus glaustytis nepuola, supranti, kad tai – skriaudų ir sunkaus gyvenimo rezultatas. Tačiau apkabinus jį ilgai glostant, senukas atremia galvą tau į ranką, į petį, tarsi sakydamas – „Ačiū, kad galiu tavimi pasitikėti.“ Šiuo metu yra Barto kambariokas ir, nors didele meile vienas kitam keturkojai nespindi, tačiau „gyvena ir leidžia kitam gyventi“. Kur jau čia – du Vilniaus klajūnai didelę meilę vienas kitam rodys. Šunelis taikus ir gyvenimo aiškint kitiems nepuola, gana flegmatiškai vaikšo, flegmatiškai juda ir į gyvenimą žvelgia filosofiškai. Džiaugiamės gavę progą šiam daug mačiusiam senoliui suteikti paskutinius namus. Tik taip norėtųsi, kad jie visgi būtų tik stotelė, prieš surandant vien tau skirtas mylimas ir glaudžiančias rankas. Gal jos Jūsų?

PAPILDYTA. Kaip jau ir minėjome visi vienu metu. Šalčiui taip pat teko ištverti operaciją. Kadangi šunelis tikrai senas ir nekastruotas, jam pakankamai greitai pradėjo didėti sėklidės, o tai nieko gero nereiškė. Gal savautę tarėmės su gydytojais ką daryti, o išvada buvo viena - neoperuosim greit progresuojanti liga šunelį pribaigs, operuosim yra didelė rizika, kad toks senas šuo gali nebeatsikelti po narkozės. Tokiais atvejais priimti sprendimą yra sunkiau negu sunku. O jį priimti yra būtina. Tada prašai Dievo malonės , kad būtų pasielgta teisingai ir, kad laimintų Jis mūsų sunkiam kelyje. 

Šaltis didvyriškai atlaikė operacija. Šiuo metu jau parvežtas į prieglaudėlę ir bando atgauti jėgas, o mes savo ruožtu jį lepiname skanesniu maistu ir džiaugiamės jo sugryžimu.

Kaštonas

Nuoroda į Kaštono skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15385

Tai dar vienas marijampolietis, atsiradęs iš Meškutės gimtojo krašto. Deja, ir jis, kaip ir mūsų senutė, laimės ten nesurado. Lygtai oficialiai turėjo savo šeimininkus, turėjo savo namus, bet... buvo konfiskuotas iš jų dėl nepriežiūros. Detalių nežinome, jos nepasiekė mūsų per Suvalkijos kalvas ir klonius, tačiau gal ir nenorime jų žinoti. Jei gyvūnas konfiskuojamas, aišku, kad buvo skriaudžiamas, nešeriamas, nevedžiojamas ir t.t., o baisių ir liūdnų istorijų pas mus ir taip netrūksta.

Kadangi šuneliui savivaldybės įstaigoj dėl amžiaus grėsė užmigdymas, vietinių savanorių dėka jis savo vargų kelią baigė pas mus Kaune. Iš pradžių ėdė kaip beprotis, matėsi, kad vargšui teko ilgai badauti. Dabar jau pilnai atsiauginęs svorį ir iš naujo suradęs gyvenimo džiaugsmą, kuo itin džiaugiamės. Kaštonas myli žmones, su entuziazmu pasitinka bet kokį jam rodomą dėmesį ir savo judrumu bei nuolatine šypsena mums primena kitą senjorų pensionato gyventoją Lakį, jau laimingai suradusį naujus namus. Visiškai apsipratęs prieglaudoje, jis mėgsta eiti į lauką, valgo viską, ką jam paduosi, net tvarkingesnis pasidarė. Gali būti, kad tai pirmas kartas, kai jis jaučia meilę, džiaugiasi dėmesiu ir priežiūra, todėl stengiasi už tai atsidėkoti visais įmanomais būdais, kokius tik moka.

Rudas energijos kamuoliukas atkeliavo su Šanso vardu, tačiau, kadangi mūsų visų širdyse ir atmintyje šis vardas priklauso kitam nuostabiam keturkojui, kuris jau laigo Vaivorykštės šalies pievose, o naujokas į šį vardą nereaguoja, mes pavadinome jį Kaštonu – gražaus rudo kaštoninio kailio garbei. O pavasarį visi kaštonai nuostabiai sužydi, taigi laimės ir sveikatos bei gražaus žydėjimo tau pas mus, seneliuk!

Čela

Nuoroda į Čelos skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15459

Apie šį meilumo ir mielumo kupiną padarėlį, deja, bet papasakoti daug ko negalime. Ji pas mus atkeliavo iš „Nuaro“, o į pastarąjį papuolė prieš porą metų. Kaip, kodėl, už ką – nežinia ir neaišku, vienintelis žinomas faktas – kad garbaus amžiaus mergaitė prieš tai buvo laikoma pririšta prie grandinės. „Nuaro“ darbuotojai paprašė mūsų perimti jos globą, nes ši savivaldybės įstaiga prisipildė bedaliais keturkojais „iki viršaus“, o tai, kaip žinia, tokiais atvejais reiškia viena – prasidės migdymai, ir labiausiai jie „kirs“ patiems silpniausiems – sergantiems, luošiems, senukams.

Čela nėra linkusi į dideles draugystes su kitais keturkojais, tačiau žmones myli be galo. Tapena pas kiekvieną sveikintis, nori apuostyti, susipažinti, save parodyti ir ranką lyžtelėti. Yra guvi senučiukė, kuri energingai trepena savo kudlotomis letenėlėmis ir visa esybe rodo, kaip ji dar trokšta gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Negana to, yra labai tvarkinga ir net laikoma voljere niekada nieko nepridaro – būtų tikras džiaugsmas kiekvieniems švariems namams. Garbaus amžiaus ledi yra ir puikiai išauklėta – be reikalo „kakarinės“ nelaido ir loja tik rimtam reikalui prispyrus. Draugė, kompanjonė, guodėja ir švelni auklė – gal Jūsų namuose trūksta šilumos, kurią Čela su džiaugsmu dovanotų?

Donis (padovanotas)

Nuoroda į Donio skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15458

Savo liūdnomis akimis nuleistais kampučiais ir spanieliams būdinga melancholija šis šunelis primena Liūdnojo vaizdo riterį, su vėjo malūnais – milžinais ir avių – priešų bandomis kovojusį ir kovą su realybe pralaimėjusį Don Kichotą. Donis dažnai užsisvajojęs, savose godose paskendęs, tačiau ir smalsiai aplinka besidomintis ir kilmingo kraujo turintis mūsų naujausiasis senjorų prieglaudėlės gyventojas.

Kadangi mūsų aukštuomenės atstovas pripažįsta ir taikiai bendrauja tik su kai kuriais šunimis, labai apsidžiaugėme, kad Oskaras pasirodė jam vertas draugystės ir sugyvenimo. Oskariuko senatvė sunki, jis jau labai sunkiai vaikščioja ir beveik nieko nemato, todėl dažnai tapdavo kitų šunų pastumdėliu, kol neliko nieko kito, tik, ieškant ramybės, apgyvendinti jį atskirai. O štai Donis jo visai neskriaudžia, gerbia jo senatvę ir gerumą. Mėgsta miegoti susisukęs į kamuoliuką tarsi katinas ir stebėti, ką veikia savanoriai. Porelė apgyvendinta vonios kambaryje, todėl ant vonios krašto padėjęs galvą Donis susidomėjęs stebi, kaip plaunami indeliai, šveičiami puodai ar valomos plytelės. Kažin, gal viską stengiasi išmokti ir ateity pasiūlys savo pagalbą? :)

Donis irgi atkeliavo iš „Nuaro“.  Buvęs visiškai naminis šuo, spanielis, atiduotas į prieglaudą, ten gyveno ir šalo lauko voljeruose. Mes nusprendėm jam padovanoti šiltesnę ir patogesnę senatvę.

Papildyta. Jūs net neįsivaizduojate kaip džiūgauja širdis, kaip norisi šaukti visa gerkle - tu tikrai to vertas DONI - naujų namučių , mylinčių šeimininkų ir patogios bei ramios senatvės. Jau antras senjoras per šį mėnesį iškeliauja iš senjorų prieglaudėlės į savo tikrus namučius. Štai kur tikras džiaugsmas, štai kur mūsų darbo užmokestis. Tai mūsų senjorų laimingos gyvenimo pabaigos.

Rolfas (mirė)

Nuoroda į Rolfo skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15479

Rolfo istoriją galėjote sekti Gyvūnų globos portale – už jo išgelbėjimą ir laimės bei saugumo paieškas „sirgo“ daug gerų žmonių. Rolfui nepasisekė su šeimininkais, kaip kad nepasiseka daug keturkojų bėdžių, kankinamų fiziškai ar psichologiškai dėl žmonių žiaurumo ar bukumo. Jis buvo atvežtas į prie Vilniaus esančią sodų bendriją, uždarytas į nedidelį vėjo perpučiamą voljerą ir paliktas.

Pamiršti. Jie galuojasi tamsiuose galiniuose kiemuose, garažų masyvuose, soduose ir apleistose sodybose, ir jų vienatvė bei kančia niekam nerūpi. Rolfas – vienas iš nedaugelio savo likimo brolių, kurių tragedija tapo matoma gyvūnų mylėtojams. Sodų laukinukes kates šeriančios moterys rado jo vienišą drovų skausmą, tyliai žvelgiantį pro kalėjimo virbus, ir nusprendė padėti.

Dabar Rolfas mėgaujasi jau džiaugsmingesne jam tekusia gyvenimo duona. Senjorų prieglaudoje jam „išskirtas“ patogus ir erdvus kambarėlis po laiptais, jame – šiltas ir švarus guolis, švaraus vandens dubuo, skanios košės lėkštė, kurios prisipildymo nereikia laukti savaičių savaites. Garbaus amžiaus daug iškentėjusiam šuniui buvo suteikta ir būtina veterinarinė pagalba: operuotas šalia išangės aptiktas guzas, kuris pasirodė esąs sena tarpvietės išvarža, trukdžiusi šuneliui normaliai ir be skausmo tuštintis, be to, atlikta kastracija.

Rolfo tikėjimo žmogaus rankų gerumu nenužudė tylios ir šaltos vientavės mėnesiai ar metai pamirštųjų niekieno žemėje. Jis grįžo iš jos gerų žmonių dėka ir vėl yra pasiruošęs tikėti, kad visi mes tokie – užjaučiantys, padedantys, gelbstintys. Todėl Rolfas bėga prie kiekvieno ir skuba šiltu liežuviu prausti pirštus, kaktą remia į kiekvieno koją ir glaudžias prie visų rankų. Mes pasirūpinsim, kad jos niekada nepriklausytų tiems, kas gali su savo draugu pasielgti taip, kaip su Rolfu pasielgė pasielgė jo šeimininkai.

PAPILDYTA. MIRĖ - tai pats skaudžiausias žodis, kurį turime parašyti. Jau tiek skausmo ir tiek ašarų išlieta , kad net nežinome kaip Jums , Mielieji mūsų skaitytojai, visą tai išpasakoti. Tikriausiai reikia būti kasdien tarp senųjų šuneliukų, juos glostyti  ir eiti su jais pasivaikščioti , su jais bendrauti ir kalbėtis, jausti jų emocijas - džiaugsmą ir skausmą, norą gyventi ir norą būti mylimiems, kad galėtumėte pajusti tą netekties skausmą, kuris vis lydi mus. ROLFAS - ramus , nedrąsus, taikus, mylintis ..... ir dar daug daug gražių žodžių vertas senjoras. Nei atlikta operacija, nei pagerintas maistas, nei ilgalaikis gydymas, niekas niekas neatstatė Rolfo sveikatos būklės. Jis nyko ir nyko kasdien savo apsiblaususiom akelėm tarsi prašydamas mūsų pagalbos, o mes negalėjome jam niekuo padėti. Kad užtektų meilės, tai tu Rolfyti, dabar lakstytum kaip jaunas šunytis, dėja tik meilės gyvūnui neužtenka.

Prieš senatvę ir mirtį bejėgiai tiek mes , tiek gydytojai. Kaip norėtųsi turėti burtų lazdelę, kuri iš seno padarytų jauną , iš sergančio - sveiką, bet taip būna tik pasakose. O čia yra realybė, kurioje turime atsisveikinti su kiekvienu iš senjorų, nubraukti ašarą, nors ir sunkiai atsitiesti ir eiti toliau, daryti tai ką darome, nenuleisti rankų, nes mūsų reikia tiems, kurie liko ir yra su mumis.

Rudukė (mirė)

Nuoroda į Rudukės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/shelter.8;g.15551

Į Dumpio ir Kobalduko gardelį įsikraustė nauja gyventoja – dar viena Senjorų pensionato pensininkė. Vyrukai džiaugiasi ir su susidomėjimu stebi savo kambariokę. Deja, apie ją itin mažai težinome, todėl ir Jums nelabai ką galime papasakoti...

Rudukės senatvė kažkokiu būdu atkeliavo į „Nuarą“, tačiau didelės laimės ir saugumo ten nerado. Daug didesnėje, nei mūsų, savivaldybės prieglaudoje kiti keturkojai ten atsidūrę nelaimėliai Rudukę skriaudė: apkandžiodavo, aplodavo, apstumdę neleisdavo prieiti prie maisto. Mažylė senutė jėgos savy pasipriešinti už save stipresniems neturėjo, todėl greitai tapo visų pastumdėle, pradėjo bijoti kitų gyvūnų, didžiąją dienos dalį praleisdavo slėpdamasi kampe. Labai sunku ir graudu buvo žiūrėti į taip neprisitaikančią prie aplinkos šunelę, todėl ji atkeliavo pas mus, kur gyvena draugiškesni ir švelniau „nabagėlius“ senukus priimantys keturkojai.

Sprendimas pasirodė esąs teisingas – Rudukė pas mus greitai apsiramino, pradėjo su apetitu valgyti ir stipriai pataisė savo šunišką nuotaiką. Tikimės, kad visą jos gyvenimą pas mus lydės ramybė ir sveikata, o, galbūt, jo kelelis pasuks ir naujų namų linkui...

Kaip ir visi senjorai vienaip ar kitaip patekę pas mus turi sveikatos problemų,  taip ir Rudukė nebuvo išskirtinis variantas. Ji turėjo auglių. Augliai buvo susiformavę ant pieno liaukų, tačiau nebuvo labai dideli. Vežėme parodyti į veterinarijos kliniką ar reikėtų juos šalinti. Tačiau patarimas buvo toks, kol tie augliai nėra dideli ir nelabai turi įtakos jos dabartinei sveikatos būklei geriau jau nieko nejudinti - įvertinus kalytės amžių. Taip ir padarėme ir tikrai kažkurį laiką Rudukei tai visiškai netrukdė. Tačiau vienas iš tų nedidelių auglių labai greitai pradėjo didėti ir tapo skausmingas. Štai tada jau nieko kito nebeliko kaip šalinti greitai didėjantį auglį. Veterinarai buvo teisūs - pajudinus vieną, suaktyvės ir kiti augliai. Taip ir buvo. Prie viso to, operacijos metu sužinojome, kad širdelė šios mažylės taip pat nėra jau labai stipri. Visą rudenį grūmėmės su ligomis ir negalavimais. Rudukė jautėsi tai geriau tai blogiau ir staiga jos užpakalinės kojytės tapo nebevaldomos. Skubiai šunelę nugabenome į vet kliniką. Namo jau mūsų veterinarai nebepaleido. Diagnozių buvo daug ir visos nieko gero nežadančios - širdies nepakankamumas, paūmėjo vėžys, stuburą užspaudęs auglys praktiškai palerižavo užpakalinę kūnelio dalį. Su tokiom ligom nebelabai paiegūs kovoti ir daktarai. Buvo leidžiama daug vaistų, statomos lašinės, tačiau Rudukės sveikatėlė tik blogėjo. Paskambinę veterinarai vilčių pastatyti šunelę ant kojų jau nebeturėjo. Jie siūlė nebekankinti daugiau gyvūnėlio ir leisti jam ramiai išeiti. Supratau, kad taip būtų teisingas nors ir labai sunkus sprendimas. Tačiau to neprireikė ..... Atėję gydytojai į antro aukšto stacionarą (kur buvo laikoma Rudukė) rado ją jau amžiams palikusią mus. 

Dar viena senjorų prieglaudėlės  istorija. Ji nesiskiria neikuom nuo kitų. Atkeliavo senuoliukas, mylėjome ir rūpinomis ir turime atsisveikinti. Iki dabar nerandu atsakymų į klausimus kodėl mes? kodėl taip turi skaudėti mums? kodėl taip trumpai? kaip su tuo susitaikyti neliejant ašarų?

Gal tokia jau mūsų labai reikalinga, bet labai skaudi misija . Mes turime visą tai matyti ir ištverti. Mes patys tai pasirinkome, nes jai ne mes tai kas tada?

Dūmas (užmigdytas)

Nuoroda į Dūmo skelbimą:  http://lese.lt/lt/dovanoju/g.15552

Maždaug penkiolikos metų patinėlis – dar vienas „grindinukas“, atmynęs pas mus iš sostinės. Tačiau penkiolika metų jam nė kiek netrukdo! Kai mažoj keturkojėj širdelėj turi tiek daug gyvenimo džiaugsmo ir energijos, gali kartais ir trisdešimties sulaukti! (kažką panašaus Jums pasakytų Dūmas, jei mes turėtume proto suprasti šunų kalbą) Jo gauruotoj sieloj draugiškumo neištrynė gyvenimo negandos ir iš žmonių rankų sulauktos neteisybės ir negandos – Dūmas draugo ieško kiekviename sutiktame žmoguje, kuriame yra tvirtai pasiryžęs surasti kažko gero. Turbūt, todėl dažnam su juo pabendravusiam lūpose pradeda virpčioti šypsena...

Be draugiškumo Dievulis nepagailėjo Dūmui ir sveikatos bei stiprybės, todėl penkiolika metelių it kelioninė kuprinė sprando nesveria, šunytis mėgsta ir pastrakalioti, ir pašokinėti aplink, tarsi sakydamas: „Ei, niurzga, nusišypsok! Man tiek metų, ir aš sugebu atėjusiu pavasariu džiaugtis, o tu čia stovi susiraukęs, geriau eime palakstyti!”. Šia savo savybe jis mums primena kitą Senjorų prieglaudėlės gyventoją Lakį, kuris, mūsų visų dideliam džiaugsmui, prieš maždaug pusę metų iškeliavo į naujus gražius namus.

Papildyta 2014 05 31. Linksmas, guvus, draugiškas, žavingas.... Daug gražių sinonimų galima būtų pasakyti būtent apie tave, DŪMAI. Visi jie skirti tik tau ir tavo atminimui. Kad ir kaip skauda širdis, kad ir kaip neišeina  sulaikyti skausmo ašarų, tačiau ateina ta diena, kai tenka atsisveikinti su pačiais mieliausiais, draugiškiausiais ir linksmiausiais senjorais. Kaip norėtųsi išrasti jaunystės eleksyrą, kuris prailgintų senjorų gyvenimą, kuris neleistų jiems susirgti įvairiom nepagydomom ir būtent senatvei būdingom ligom. Deja , deja tai gali būti tik fantastiniuose filmuose, bet ne realiame gyvenime. Todėl vėl ir vėl tenka su kažkuriuo atsisveikinti visiems laikams.  

Dūmo liga pakirto šį senjorą kaip dalgė pakerta augalus. Skysčiai, kurie pradėjo rinktis jo organizme, nebeleido šuneliui nei laisvai kvėpuoti, nei gulėti, nei ritmingai plakti jo širdelei. Jis greitai pradėjo kūsti, nustojo valgyti. Jo akys tarytus užgęso, dingo džiaugsmas ir noras gyventi. Nei daromos procedūros, nei leidžiami vaistai, nebegelbėjo niekas. Dūmas kasdien vis atrodė prasčiau ir prasčiau, kol vieną rytą jis jau sunkiai begalėjo pakilti nuo savo gultuko. Ar leisti toliau kankintis šuneliui turėjome nuspręsti tik mes. Kaip sunku priimti tokį sprendimą, kaip sunku atsisveikinti su dar vienu mylimu senjoru, bet tokia realybė, toks mūsų savanorių darbas čia - senjorų prieglaudėlėje.

 

Margutė (mirė)

Nuoroda į Margutės skelbimą: http://lese.lt/lt/dovanoju/type.2;g.15573 

Nuorodose matote tą pačią mūsų naująją pensininkę – ji buvusi gyvūnų globos organizacijos „Penkta koja“ globotinė:

https://www.facebook.com/photo.php?fbid=455613847844766&set=pb.104995299573291.-2207520000.1367857962.&type=3&src=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-b-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-prn1%2F72352_455613847844766_1990482360_n.jpg&size=960%2C720 ir https://www.facebook.com/photo.php?fbid=456446554428162&set=pb.104995299573291.-2207520000.1367857893.&type=3&src=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-prn1%2F893084_456446554428162_94454196_o.jpg&smallsrc=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-ash3%2F576224_456446554428162_94454196_n.jpg&size=1365%2C2048

Pas kolegas kalytė atsirado su rimta sveikatos bėda – išvarža. Jai išspręsti buvo renkami pinigai, Margutė nuvežta į veterinarijos kliniką, kur ją gydytoja operavo, o po operacijos Margutė ten praleido net pusantro mėnesio. Po operacijos praėjo nemažai laiko ir šuneliui atėjo laikas iškeliauti iš klinikos į namučius. Tačiau tų mylinčių šeimininkų ir namučių ji neturėjo... Buvo susisiekta su mumis. Sprendimas priimtas –  Margutę pasiimti į senjorų pensionatą, nes vietų visiškai nėra (tik jaunų šunų voljere), o tai reikštų, kad tokį seną ir ramų, po sunkios operacijos šunelį jauni šunys gali sužaloti ar nuskriausti, o globėjai jai neatsiranda... Skambinusios savanorės balse nuskambėjo liūdni ir nedrąsiai ištarti žodžiai - nejau tiek gelbėtą šunelį teks migdyt...

Kolegos tiesiog aiškino šiuo metu pas juos esamą labai sunkią situaciją ir prašė mūsų padėti, kaip tai daro kitos organizacijos.  

O Margutė pas mus jau jaučiasi geriau, nors iš pradžių buvo be galo įsibaiminusi, labai jautri ir užguita. Iš pradžių turėta šerti iš rankos, dabar ji nesiskundžia apetitu ir po truputį mokosi iš naujo pažinti pasaulį. Tokį, kuriame jos niekas neskriaus, prižiūrės, mylės ir neapleis vidury negandų kelio.

 PAPILDYTA 2013 05 27 

Senjorų prieglaudėlė - paskutinė gyvenimo stotelė.... Nusvyra rankos, bėga ašaros, o jie mus palieka vienas po kito. Kodėl taip trumpai, kodėl nekovojai dėl savo gyvybės, kodėl užgesai taip greitai ir tyliai ir būtent tada, kai apsidžiaugėm, kad tau geriau, kad busi su mumis dar ne vienerius metus.... Margute, mes nespėjome net gerai pažinti tavęs,o tu nespėjai pažinti mūsų, tačiau tas , kuris nors trumpam užsuka į mūsų prieglaudėlę visada uždega mažą žvakutę savanorių širdyse, kuri primena apie mažos gyvybės didelę reikšmę .... Iki susitikimo , mažyle.

Liūtas (padovanotas)

Nuoroda į Liūto skelbimą: http://www.lese.lt/lt/padovanoti/shelter.8;g.15587

Kilmingasis senjoras su tokiu skambiu vardu su visa palyda pasirodė iš Ukmergės krašto. Savivaldybės įstaigoje dėl jo amžiaus šunelis būtų greitai sulaukęs adatos su nuodais dūrio, todėl skubėjome kartu su kitais prie jo gerovės prisidėjusiais ištiesti pagalbos leteną ir atverti jam mūsų pensionato duris. Sienos ten, atrodo, turi stebuklingų galių – nors visos vietelės visada yra užimtos (senjorai tikrai retai suranda naujus namus, todėl gyvūnų rotacija itin lėta), bet, iškilus rimtai bėdai, kai akiraty pasirodo varguolis seneliukas, jos mistiškai prasiplečia, sutalpindamos dar vieną žmonių apleistą ir į gyvenimo pabaigą įžengusį keturkojį.

Nors vardas impozantiškas ir „su pretenzija“, Liūtas – be galo draugiškas ir mielas šuo. Jokio pasipūtimo ar išdidumo jame su žiburiu nerasi – puola pasitikti kiekvieną žmogų, stengias apsikabinti, užsikarti kažkokiu būdu ant rankų ir liežuviu pasiekti veidą – „Juk bučiniai – didžiausias draugystės įrodymas!“, pasakytų Jums Liūtas. Agresijos ir kaprizų jo gražiame snukelyje nerasta, o elgesys dažnai primena ne pensininko, o žaisti trokštančio jauno šunelioko. Štai dar vienas senjoras, kuris savo energija ir gyvenimo džiaugsmu papuoštų bet kieno namus. Taip tikimės, kad amžius neišgąsdins, ir Liūtas suras tuos vienintelius, tuos tikruosius, kuriuos mylės ir saugos, atgalios prašydamas tik vieno – niekad nepalikti.

Papildyta 2013 06 25

Kaip džiaugiasi širdis kada gali visiems garsiai pasakyti - PADOVANOTAS. Taip mūsų Liūtas Karalius rado savo karališkuosius apartamentus. Šis be galo mielas ir draugiškas šuo sulaukė tikrai nuostabių savo žmonių. Kaip ir minėjom tik išvydęs žmonės Liūtas bandė liežuviu pasiekti jų veidus ir dar kartą pasakyti - myliu tave, žmogau, aš esu tavo draugas ir visada juo būsiu iki savo paskutinio atokvėpio, tik niekada daugiau manęs nepalik. Sėkmės tau naujuose namučiuose, visada būk mylimas ir toliau rodyk savo didžią meilę žmonėms. Nepamiršk mūsų, o mes tavęs nepamiršime niekados, nors ir neilgai buvai prieglaudėlėje tavo švelnumas ir meilė aplinkiniams pavergė mūsų širdis amžiams.

Tigrius arba 161

Nuoroda į Tigriaus skelbimą: http://www.lese.lt/lt/dovanoju/shelter.8;g.15648

Ar teko kada matyti neregio akimis? Ar teko kada glaustis prie to, kuris tave atstūmė ir įskaudino? Ar teko bent pabūti šalia tokio? Keisti klausimai ir keblus atsakymas...Gal... O mes tikrai žinom atsakymus į šiuos klausimus, mums tikrai tenka matyti neregio akimis, mums tikrai tenka būti šalia tokių ir tenka mylėti tuos , kurie mus atstūmė. Taip mums - savanoriams - kasdien atvykstantiems i prieglaudą.

Dar vienas akliukas, dar viena džiausmu trykštanti širdelė, dar vienas atrodytų toks nereikšmingas gyvenimas. Viskas ką žinome apie Tigrių, tai numeris 161, sugautas Šilėnuose, aklas ir perspektyvos rasti naujus namus nebeturintis.  Tačiau mums pasirodė kitaip. Jis aklas tik akimis, bet jo siela tokia viską girdinti ir matanti, kad net mes , kurie matome iš tikrųjų matome daug mažiau už šį džiaugsmo kupiną, meilės ir atsidavimo aplinkiniams pilną akliuką.

Nuo pirmos akimirkos nepamilti šio šunelio tiesiog buvo neįmanoma - jo uodegėlė dirba kaip vėjarodė per audrą, jo liežuvėlis kaip - praustuvė, jo meilė žmogui tokia didelė, kad sunku tai aprašyti ir papasakoti. Kaskart priėjus savanoriui prie voljero Tigrius negali sulaukti kol bus atidaromos durys. Jai jis galėtų sumažėti tai tikrai nieko nelaukdamas pralystų pro voljero virbus, kad pats pirmas galėtų pulti į ateinančio žmogaus glėbį.Savo dviem voljero draugėm jis taip pat labai patenkintas, nors gan dažnai nuo jų gauna ,,barti" už per daug didelės meilės rodymą. Štai toks tas mūsų Tigrius.

Mes kreipiamės , mielieji, į Jus  - gal norėtumėte patirti dar nepatirtos meilės jausmą, gal trūkta džiausmo ir gyvybės namuose, gal trūksta ištikimo draugo šalia? Tikrai turime ką pasiūlyti. Tigrius Jums gali duoti daug daugiau nei galite tikėtis. Gal Jūs jo ieškote? Jis pas mus ir tiesiog laukia Jūsų.

Mažoji senjora PUNIA (mirė)

Nuoroda į Punios skelbimą: http://www.lese.lt/lt/dovanoju/shelter.8;g.15872

Dar viena senjorė, dar vienas nuosprendis - paskutinė instancija senjorų pensionatas. Dėja ji ne ponia, o tik mažutė tris kilogramus tesverianti PUNIA. Kaip ir daugelio atvykusių į Kauno Lesės senjorų prieglaudėlę nuosprendis - iki gyvenimo pabaigos. Kad ir kaip būtų liūdna , tačiau pagyvenusio amžiaus šunelių ne mažėja, o vis daugėja. Punios istorija tikrai nėra išskirtinė. Vienas po kito mirė jos tikrieji šeimininkai, o ja teko pasirūpinti giminėms, kurie šunelės , deja, laikyti savo namuose negalėjo. Puniai jau trylika metu. Ji turi nemažai sveikatos problemų - visiškas kurtumas, pieno liaukų auglys, sunkiai tuštinasi.... Tačiau nepaisant visų bėdų Punia kabinasi į gyvenimą. Ji kaip bobulytė didžiają dienos dalį praleidžia susisukusi į kamuoliuką, snaudžia vienu šoneliu prisiglaudusi prie Morfio, o šis savo ruožtu kaip tikras džentelmenas net nekruta, kad tik netrukdytų ramybės garbaus amžiaus Puniai. Kai jaučiasi išsimiegojusi , nulipa nuo lovos ir lėtu žingsneliu ,,pabinzinėja" paskui savanorius besisukiojančius virtuvėje. Tuomet savo dviem didelėm akytėm parodo, kad jau jai laikas išeiti pasivaikščioti į lauką, o gryžusi iš pasivaikščiojimo vėl susisuka į kamuoliuką šalia savo likimo draugo Morfio ant minkštos lovytės. Taip ir leidžia savo dieneles prieglaudėlėje mažoji Punia.

Vizualiai net sunku pastebėti šio mažo šunelio tokį tylų ir ramų gyvenimą prieglaudėlėje, tačiau savanorių širdyse uždegta dar viena meilės ir užuojautos žvakelė, kuri liks visiems laikams, net ir tada kai Punia paliks mus amžiams. Kiekvieno JŲ buvimas yra laikinas, o atminimas neišdildomas.

Papildyta 2014-03-24Laikas vis bėga ratu - laikas tai užburtas ratas, kuriame mes sukamės kaip voverės. Vieni ateina, kiti išeina....Tos pačios akys verkia , tos pačios juokiasi. Tokia visų mūsų besidarbuojančių senjorų prieglaudoje dalia. Štai atėjo diena , kai tenka vėl ir vėl su kažkuo atsisveikinti, palydint į vaivorykštės šaly... Šiandien tariam paskutinį sudie mūsų mažąjai sinjoritai Puniai. Jos gyvybė užgęso tą sekmadienio naktį, kai vakare dar prieglaudoje besidarbuojant savanoriams, Puniai ištiko insultas. Ji labai greitai buvo pristatyta pas veterinarijos gydytoją, suleisti reikalingi vaistukai ir visi labai nedrąsiai apsidžiaugėme, kad viskas padaryta laiku ir Punia toliau leis savo dieneles su mumis, bet deja mes klydom... Punia sekančio ryto nebesulaukė. 

Mieloji, tu praleidai su mumis savo pačias gražiausias senatvės dieneles. Visi tave mylėjome, mylime ir mylėsime. Tu esi dabar ten, kur daugelis mūsų senjorų, ten kur nebėra ligų ir senatvės. Tu esi ir būsi mūsų širdyse. 

Senjorų ketvertukas

Išlydėjus vieną senjorą mūsų prieglaudėlė pasipildė keturiais naujais gyventojais. Tai du senjorai ir dvi sinjoritos atvykusios iš ,,Nuaro". Artėja šaltasis metų sezonas ir seniems šuneliams reikėjo rasti šiltesnį kampelį. Kadangi ,,Nuaro " prieglaudoje jie visi buvo ,,kambariokai" tai problemų daug nesudarė. Jie ir pas mus liko kambario draugai. Kol kas jokių sveikatos problemų šis ketvertukas neturi. Jie visi drauge miega, valgo ir eina pasivaikščioti. Mažieji senjorai jau baigia apsiprasti su savo naujais namučiais, džiaugiasi atvykusiai savanoriais, o mes džiaugiamės jais.

Linkime jums dar daug metų džiaugtis gyvenimu, džiuginti musų širdis ir būti tokiems žvaliems, kokie esate dabar.

Maxsas (mirė antros operacijos metu)

Belgų aviganio mišrūnas MAXSAS.

Tai sveikas atvykęs Maxsiuk. Praeiti ir nepakalbinti ar nepaglostyti pro šį šunelį neįmanoma. Juk jis moka kalbėtis. Taip taip aš nesuklydau rašydama, kad jis moka kalbėtis. Kas jau kas, bet Maksas tikrai žino kaip reikia atkreipti į save dėmesį  - jis savo dainuojančiu balseliu niekada nepamirš su jumis pasisveikinti, tada ,,paklausti" kaip jums šiandien sekėsi, o kada bandai atsitraukti nuo Makxo voljero jis labai garsiai paklausia - ,,palauk , palauk kur eini? Aš dar neparodžiau ką moku". Tada Maxas greitai stveria pagaliuką , meta jį į viršų, bėga paimti, atneša , elgiasi kaip tikras vaikis, kuris padarytų bet ką, kad tik nenueitum nuo jo voljero. Štai toks mūsų Maxsas.

Maxso gyvenimas ir praeitis visiškai nežinoma. Jis buvo dovanojamas kitos organizacijos savanorių, tada pateko į ,,Nuaro" prieglaudą ir štai dabar jau jis pas mus - senjorų prieglaudėlėje. Kiek šiam senjorui metų galime tik spėlioti. Tačiau šiuo metu Maxsikas nesiskundžia nei savo sveikata, nei apetitu, o jau charakterį turi tikrai nuostabų. Žmonės jis myli labai labai, savo keturkojus draugus taip pat dievina. Jis draugautų tikriausiai su bet kuo už vieną vienintelį atligį jam -lašelį dėmesio ir meilės.

Nepalikite daugiau manęs ir aš jūsų draugas būsiu per amžius! 

Du balti kaip sniegas, du senjorai katinėliai

Į senjorų prieglaudėlę šie du sniego baltumo katinėliai pateko dėl skirtingų priežasčių. Vieno - šeimininkė iškeliavo anapilin ( amžiną jai atilsį), o štai kito šeimininkai gyvi ir sveiki, tiesiog katinėlis jiems tapo nebereikalingas. Kam rūpintis tuo, kuris sulaukęs garbingo 13 metų amžiaus pasiligojo, ant uodegos atsirado didelis auglys, už kurio šalinimo operaciją reikia mokėti kelis šimtus litų, kada galima pasiimti vėl jauną , gražų ir nesergantį, ne taip  kaip šis ,, nukriošęs" senas katinas. Štai taip , mielieji, ateis tas laikas, kad ir mes savo artimiesiems tapsim seni nukriošeliai, kuriais atsikratyti yra paprasčiausias būdas - atiduoti į senjorų pensionatą. Čia juk yra tų, kurie gali pasirūpinti tais jau ,,niekam vertais" seniais. Taip mes tikrai pasirūpinsime - paglostysime ir pašersime, nuvešime pas gydytojus ir dovanosime savo meilę bei rūpestį tiek kiek jie bus pas mus ir su mumis....

Šiuo metu katinėliui jau atlikta auglio šalinimo operacija. Po operacijos jis atsigavo, tačiau šeimininkų  išdavystė  paliko gilų skausmo pėdsaką jo širdyje. Katinėlis ištisas dienas leidžia miegodamas kuo atokesniame kampelyje, tarytum bandydamas pasislėpti nuo realybės. Jis tik retsykiais pakelia savo gintaro spalvos akis ir be garso miaukteli. Tose akyse gali pamatyti didelį skausmą ir gilų liūdesį, gali suprasti prasmingą klausimą ,,Kodėl? Ką padariau ne taip? Ar mažai murkiau susirietęs jums ant kelių?"

Antrasis senjoras baltuolis jaučiasi daug geriau - jis bimbinėja lėtu ir išdidžiu žingsniu po virtuvę vis laukgamas kuo skanesnio kąsnelio, kurio jam nepagaili keikvienas virtuvėje besisukinėjantis savanoris.

Abu jie verti orios ir pagarbios senatvės, abu jie laukia tų , kurie daugiau niekada jų neišduos. Atsiliepkite kas neabejingi šių dviejų Sniegių senatvei.

Rembukas nr.2 arba tiesiog buvęs grindinukas

Taip taip čia tas mažylis iš ,,Grindos". Klausimas kodėl Rembukas nr.2, o gal todėl, kad jis kaip dvynys mūsų senjoro ir senbūvio Rambuko. Jie ne tik labai panašūs savo išore, jie net panašūs savo charakteriu, o dabar dar jie ir kambariokai. Taip jau susiklostė likimas, kad šis mažylis pateko į senjorų prieglaudėlę iš ,, Grindos" kaip ir tą pačią dieną atvežtas prancūzų buldogiukas Senis.

Rembukas nr. 2, kaip jau daugelis žinote, prieš atkeliaujant pas mus buvo apsilankęs pas veterinarijos gydytojus. Ten buvo atidžiai apžiūrėtas ir šiam šuneliui teko pašalinti net 15 dantų. Jis kentė didelį dantų skausmą, buvo įsimetęs labai stiprus dantenų uždegimas. Šiuo metu šunelis jaučiasi tikrai neblogai - su apetitu ,,šveičia" košytes ir vis dar labai nepatikliai žiūri į mus, net kartais pagrąsina tyliu urgztelėjimu ,,Aš jūsų dar nepažystu, prašyčiau netiesti į mane rankų ". Štai taip mus kas kart įspėja Rembukas nr.2. Iš jo akių žvilgsnio galim matyti nusistebėjimą - kodėl jo brolis dvynys kas kart įėjus žmogui į kambarėlį pradeda glaustytis, vyzginti uodegą ir visaip kaip meilintis? Ar tai normalu? Ar šie žmonės neskriaudikai? Ar jie tik nori paglostyti, bet ne mušti? Taip , mažyli Rembukai nr.2., taip tai normalu, mes ne jokie skriaudikai, mes tik norime paglostyti tau nugarytę ir tu tikrai laikui bėgant tai suprasi.  Prieš du metus tavo brolis dvynys taip pat elgėsi kaip ir tu. Štai todėl ir sakau, kad jūs panašūs tiek išore tiek vidumi. Tau reikia tik šiek tiek laiko, kad tu tai suprastum, o mes to laiko tau tikrai duosime.

Prancūzas Senis (padovanotas)

Merginos atvežusios mums prancūziuką paklausime kaip jo vardas? Ji tiesiog atsakė - ,, vadinu jį Seniu". Tačiau susipažinus su šuneliu galiu patvirtinti, kad šis vardas jam netinka. Tai energingas, nesiskundžiantis nei apetitu, nei sveikata senjoras. Šiuo metu prancuziukas gyvena su musų ,,mamule" bokseryte Veračka. Sutaria jie puikiai, kartu miega ant vienos lovytės, kartu eina pasivaikščioti, kartu valgo. Puiki porelė. 

Senis išskirtinai gero charakterio šuo - žmogus jo geriausias draugas. Jis valandų valandas sėdėtų neatsitraukdamas nuo žmogaus kojų, laižytų jam rankas net neprisimindamas, kad žmogus jį išdavė ir tik dėl to dabar jis čia , su kitais savo likimo draugais , senjorų prieglaudėlėje. 

Ko norėtume palinkėti? Lik toks koks esi - nuostabus, mylintis, energingas, draugškas... Na , o labiausiai -  sutikti dar savo kelyje tuos vienintelius ir mylinčius žmonės - tavo žmonės, šuneli.

Dar viana pati geriausia , pati džiugiausia žinia, kokią tik galime Jums pranešti  - prancūziukas Senis jau naujuose SAVO namuose. Kaip žinome šis senuoliukas atvyko iš Vilniaus ,,Grindos", bet pasirodo, kad likimas jam buvo numatęs staigmeną - jis gryš į Vilnių. Taip jis gryžo atgal į sostinę aukštai pakėlęs savo pražilusį snukutį į naujus namučius, pas naujus tačiau labai rūpestingus ir jį jau pamilusius šeimininkus.

Linkime tau kuo geriausios kloties ir dar daug gynimo metų, apgoptų meilės ir rūpesčio.

Senolis IKIUKAS

Tai viena iš tų istorijų , kada šunelis atsidūrė prieglaudėlėje neprašant kažkam padėti, o paimtas  judrioje Kauno senamiesčio gatvėje. O buvo taip - važiavau iš darbo į prieglaudėlę kasdieniu maršrutu ir pro mašinos langą išvydau labai judrios gatvės žiede besiblaškantį nedidelį rudą šunelį. Nesustoti negalėjau. Aiškiai matėsi, kad šunelis labai išsigandęs ir pasimetęs. Jis iš žiedo vis išbėgdavo į gatvės vidurį, mašinų stabdomų padangų cypimas ir signalai jį vėl grąžindavo atgal. Tie vaizdai buvo kraupūs. Kaip pagauti besiblaškantį šunelį visai prie pat labai judrios senamiesčio gatvės? Bandymas šaukti tik blogino situacija. Tada pamačiau atvažiuojantį ,, Nuaro'' automobilį. Pamaniau kaip gerai , dviese bus tikrai lengviau pagauti nabagėlį. Tačiau ir dviese, visiškai atviroj erdvėj, persigandusį gyvūną pagauti ne taip paprasta. Stengėmės šunelį vis vyti toliau nuo važiuojamosios dalies, tačiau apsukęs ratą jis vėl šoko į gatvę. Tuomet išgirdau tik ratų cypimą ir smūgį. Šunelį partrenkusi mašina sustojo, o vargšelis pašoko ir vėl nėrė į žiedo vidurį. 

Tada prie mūsų prisijungė jaunuolis, kuris daugiau nebegalėjo visko stebėti tik iš šalies. Tryse pagauti šunelį jau tapo įmanomu variantu.  Taip ir įvyko. Jaunuolio pagalba išsigandusį gyvūną sugavome gana greitai. 

Parą laiko senolį stebėjome, dėl nutikusio autoįvykio. Atrodo šis smūgis jam nepadarė per daug didelės žalos sveikatai. Tačiau praėjus trims dienoms atsitiko keistas dalykas - šunelį ryte radome gulintį ant šono, visiškai nereguojantį į aplinką, jo kūno temperatūra buvo labai nukritusi. Skubiai išvežeme į vet kliniką. Beveik jokių šansų , kad senolis išgyvens gydytojai nedavė. Jam buvo atlikti kraujo tyrimai , kurie pasirodė neįtikėtinai prstų rodiklių, padarytas babeziozės tyrimas, kuris taip pat buvo teigiamas ir kūno temperatūra siekė vos 32 laipsnius. Senuoliuką palikome klinikoje, beveik nebeturėdami vilties , kad jį dar išvysime. Ir kaip jūs manot - po daugelio vaistų leidimų, po lašinių ir prievartinio maitinimo , jis vėl su mumis. Noras gyventi nugalėjo mirtį.

Štai kokių kartais būna stebūklų. Niekada negalima prarasti vilties. Gyvenimas visada gali suteikti dar vieną šansą.

PILKUTIS iš Grindos

Dar vienas pagalbos prašymas, dar vienas šunelis pasmerktas myriop, rado namučius senjorų prieglaudėlėje. Tai nedidelio ūgio, juokingai besidraikančių  pilkų garbanėlių kailiuku ir juodas ,,kojinėles'' vilkinčiom trumpom kojalėm senoliukas. Tai mielas ir simpatiškas, draugiškas, bet gerbiantis savo amžių naujokas, kuriam teko apsigyventi su daug jaunesniais mūsų prieglaudos gyventojais. Kambariokus Pilkutis gerbia, bet savo vietą turi žinoti visi. Todėl kai jaunieji draugužiai per daug įsisiautėja, jiems labai greitai būna,, paaiškinta'' kas čia yra vyriausias ir išmintingiausias.Ilgai būti rūstus Pilkutis nemoka, tai tiesiog ne jo charakterio būdas. Jis tik truputį bambeklis kaip ir priklauso būti tokio amžiaus išmintingam dėduliai.

Žiūrim į šį naują atvykėlį ir du jausmai užplūsta širdį - džiaugsmo, kad dar vienas mūsų keturkojis draugužis rado mylinčių savanorių būrį, kurie jo daugiau neapvils, turi pilną skanios košės bliūdą ir savo jaukų kampelį ant lovytės ir skausmo, kad tas, kuris daug metų kažkam ištikimai tarnavo, laižė rankas ir pasitikdamas vyzgino uodegėlę savo gyvenimo saulėlidy tapo reikalingas it pora nudėvėtų batų....

ŠEŠĖLIS

Nedidukas, viena akele aklas, riebuoliukas ir visur visada einantis iš paskos. Tai toks mūsų mažasis Šešėlis. Šunelis nelabai senai pas mus atvyko iš ,,Nuaro " prieglaudos. Šis jau garbaus amžiaus senjoras dėl nežinomų priežasčių klaidžiojo miesto gatvėmis, nesuprasdamas nei kodėl nei už ką staiga jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų (savanorių) šešėliu jis tapo ne iš karto. Iš pradžių jo nepatiklus žvilgnis perverdavo kiekvieną, kuris jį kalbino, kuris norėdavo paglostyti ar pavaišinti šunelį gardesniu kąsneliu. Tarytum kiekvieną kartą paklausdavo - ,,neskriausite, nieko blogo man nedarysite?'' ir tik įsitikinęs, kad yra saugus ir mylimas paimdavo gardėsį iš rankų. 

Praėjus savaitei kitai savo gerumu ir ramumu taip pavergė visų savanorių širdis, kad niekas nepraeidavo jo nepaglosčius, nepamylavus ir nepalepinus. Už meilę senjoras atsilygino tuo pačiu. Jis tapo mūsų visų šešėliu - kur beitum , ką bedarytum visur visur iš paskos tarytus tylus, bet niekur neatsiliekantis slinko ŠEŠĖLIS. 

Jis puikiai sutaria su visais prieglaudos gyventojais, niekada nesivelia į jokius konfliktus ir pavargęs nuo ,,šešėlio' pareigų ramiai prigula ant savo lovytės nusnūsti pusvalandukui kitam....

GENTLIS (mirė)

Taip tai tikrai neįprastas vardas, bet ne be reikalo. Gentle (išvertus iš anglų kalbos) - švelnus, romus, geras, paklusnus, nesmarkus... Taip tai tiesiog visos šio nuostabaus rotveilerio savybės, kurias turi jis. Kas galėjo atsikratyti tokiu nuostabiu milžinu. Kai tik atvyko iš ,,Nuaro " prieglaudos šis šunelis kėlė truputėlį baimę ar tikrai jis tokio nuostabaus charakterio , ar tik slepia savo ,, blogus ketinimus". Mes klydom taip manydami. Jis visapusiškai idialaus charakterio senjoras. Gentliui draugai yra visur ir visi - tiek tvarkantys ir prižiūrintys savanoriai, tiek aplink jį gyvenantys kiti likimo draugai. Oi kaip gaila, kad Jūs negalite stebėti šio šunelio reiškiamo džiaugsmo ir pasitenkinimo. Kaip gryžus iš pasivaikščiojimo Gentlis krenta ant savo lovytės vartosi ir leidžia labai įdomius garsus. Tai pačios nuostabiausios akimirkos, kurias galėtum stebėti ištisas valandas. Kai tu matai, kad yra gerai tam , kuris buvo atstumtas, širdis iš džiaugsmo krūtinėje ima šokinėti. 

Tiesa Gentlis turi ir sveikatos problemų. Kai tik atvyko jo išvaizda truputį  mus sutrikdė. Pirmas vaizdas buvo toks tarytum vienoje galvos pusėje nebūtų kaukolės dalies. Nieko nelaukdami nuvykome pas vet. gydytojus. Diagnozė - kaukolės ten netrūksta, toje vietoje visiškai yra sunykę galvos raumenys. Dėl ko taip atsitiko gali būti net kelios priežastys - pirma , tai didžiausią nerimą kelianti - galvos auglys, antra - jau senai buvęs insultas ir trečia - taip pat senas reikalas - ištikęs raumenų infarktas. Gydymo kol kas jokio nėra, tiesiog visą laiką stebėti šunelio fizinę būklę. Kol kas Gentlis tikrai jaučiasi gerai, valgo puikiai ir, kaip jau minėjau , visu savo elgiasiu rodo, kad yra laimingas.

Tu nuostabus, puikus, romus, geras , švelnus ir nepakartojamas mes visi tikimės, kad tavo draugija džiaugsimės dar labai ilgai. Džiaugiamės, kad tu su mumis GENTLI.

 RUDUKAS (užmigdytas) 

Graudi istorija, apie kurią norime Jums papasakoti. Nedidelio ūgio, susisukęs iš didelio skausmo, jis vos binzeno vieno mikrorajono gatve. Taip jau buvo lemta, kad būtent tą dieną, tą valandą pro šalį važiavo mūsų savanorė. Vaizdas buvo tikrai graudus. Jo silpnos kojytės vos laikė jo išsekusį menką kūnelį. Toks piktas iš skausmo, beveik aklas nuo senatvės - jis pateko į mūsų globą. Porą dienų jį stebėjome. Ruduko nedžiugino niekas - nei šilta košė, nei pavasario saulė, nei minkštas gultukas. Jis gulejo susisukęs į kamuoliuką, pakeldavo savo mėlynas akeles ir raukdamas snukutį , tarsi visiems prie jo prieinantiems bandydavo pasakyti - ,, nelieskite manęs!" Daugiau laukti nebeturėjome laiko. Ruduliuką nuvežėme pas veterinarus apžiūrai ir konsultacijai - kas toliau. Prognozės , deja, buvo labai liūdnos. Mažylis buvo patekęs po mašina, jo kojelės sąnarys stipriai pažeistas, jis kenčia didelius skausmus, o operacijos tokiame amžiuje jis tikrai neatlaikys, taip pat didelės problemos burnoje - supūliavusios dantenos, išopejęs gomurys. Kaip padeti šitam senučiukui? Tarėmės su veterinarijos gydytojais. Vienintelis bandymas galėjo būti antibiotikai , nuskausminamieji ir visiškai sutrintas šiltas maistas. Nusprendėme pabandyti.... Po antibiotikų kurso situacija šiek tiek pagerėjo, bet tai buvo tik laikinas reiškinys. Šunelis šiek tiek parodė norą valgyti, truputėlį pasikeldavo iš savo patalėlio ir apeidavo kelis ratukus aplink kambarelį. Tačiau, tačiau.... sveikatos būklė , deja, negerėjo. Po keleto dienų Rudukas vėl kategoriškai atsisakė valgyti ir gęso mūsų akyse. Ir vėl keliavome pas veterinarus... Deja, deja, tai buvo mūsų paskutinė kelionė.
Kartais nutinka tie skaudžiausi dalykai, kai pagalvoji, kur šis mažylis buvo anksčiau, kur jis gyveno , ar jo šeimininkai nematė, kokia jų augintinio yra kritinė sveikatos būklė, kaip jis atsidūrė judrioje gatvėje ir kodėl savo paskutines senatvės dieneles turėjo praleisti ne savo šeimininkų , o mūsų, savanorių, glėbyje. Tačiau į šiuos klausimus niekas atsakyti negali. Galime tik spėlioti , matydami tą realybę, kurioje mums tenka gyventi.

ŠOKOLADAS (išėjo ir negrįžo)

O galėjo būti viskas kitaip.... Gražus pavasario rytas galėjo būti šiam šuneliui paskutinis. Judriame Seniavos pl. šokoladinės spalvos, nedidelio ūgio ir visiškai nematančių mėnulio spalvos akių šuneliukas, tiesiog blaškėsi nuo vienos kelio pusės į kitą. Blaškėsi tarytum ieškodamas to vienintelio kelio, kelio parvesiančio jį namo, tarytum ieškodamas to vienintelio žmogaus, žmogaus, kurį tiek metų jis mylėjo ir gynė. Tačiau nei kelio nei žmogaus šalia nebuvo.
 Tąryt būtent tuo plentu važiavo mūsų savanorė. Pro mašinos langą išvydus gatve besiblaškantį šunelį ji greit sustabdė mašiną ir išlipusi pasuko link jo. Šunelis į jos kvietimą nereagavo, bet ir bėgti niekur neketino. Dar vienas senas, dar vienas jau niekam nereikalingas, dar vienas mūsų naujas senjorų prieglaudėlės gyventojas. Paėmus ant rankų jis pakėlė galvelę, jo nieko nematančios akelės tarsi pažvelgė savanorei į akis, o jo snukutyje atsirado šokoladinė šypsena. 
Štai taip, mielieji, kaip paprasta praeiti ar pravažiuoti pro šalį to, kuris mūsų ,,neliečia". Kaip lengva negalvoti apie tuos, kuriems taip reikalinga mūsų pagalba - juk tai tiesiog ne mūsų reikalas, tai kam dar apkrauti save ,,svetimais" rūpesčiais. O šie rūpesčiai ir problemos mums niekada nėra svetimos. Jos jau tiesiog yra mūsų kasdienybė. Jai ne mes tai tada kas?

Šokoladas kasdien džiugina savanorius savo nepakartojama šokoladine šypsena, savo mėnulio spalvos akelėm ir mažų kojelių trypčiojimu. Didžiule meile jis sugeba pavergti visus kas tik prie jo prieina, kas tik jį pakalbina, kas tik jį paglosto. Mums visiems labai reikalingas ir jau tik mūsų ŠOKOLADAS. 

Du Vilkiai Pilkiai - du panašūs likimai

Gyveno kartą šuo. Mylėjo jį šeimininkai, valgydino, glostė, nes geras buvo šuo - jis laižė savo maitintojams rankas, saugojo namus ir gynė savo šeimininkų užgyventą turtą. Ir staiga ėmė vieną dieną ir viskas pasikeitė. Vangus pasidarė kažkoks Vilkis - Pilkis loti beveik nustojo, akys kažkokios keistai mėlynos pradėjo darytis. Ir prisiminė tuomet šeimininkai, kad Vilkiui - Pilkiui metelių jau gal kokia penkiolika suskaičiuot galima buvo, ir pagalvojo šeimininkai - ne jau dabar šį niekam vertą seną šunį maitinti reikės, o gal dar ir pas veterinarus vežti. Na jau ne. Sprendimas buvo priimtas gan greitai ir nekeičiamai. Ir kaip geriau čia tuo Pilkiu atsikratyti. Ir ,,šovė" šeimininkams į galvą puiki mintis, juk yra prieglaudos, juk ten darbuojasi tie , kurie rūpinasi štai tokiais niekaverčiais gyvūnais. Bet nepanoro šeimininkai su mumis nei telefonu , nei susitikus bendrauti, o jai dar ką nors priekaištauti jiems pradėsime kaip reikėtų elgtis su garbaus amžiaus šunimi , todėl išeitį rado labai greitai. Atvežė šunelį prie prieglaudos ir išmetė kaip porą nudėvėtų kaliošų.... Štai ir baigėsi geras ir gražus šunelio gyvenimas pas labai jį ,,mylinčius" šeimininkus.

Vienas pasakojimas ir du vienodi likimai. Du vilkšunio mišrūnai, du garbaus amžiaus senjorai taip atkeliavo į mūsų prieglaudėlę. Tiksliau ne patys jie atkeliavo, o atvežė juos tie ,kuriems jie tarnavo visą savo gyvenimą.
Vilkė (taip pat žinoma kaip Hana) - draugiška garbaus amžiaus senjora vis laukianti kada kas paglostys jos galvelę , kada kas pakalbins švelniu balsu ir ji visada atsakys tuo pačiu - meiliu žvilgsniu, bei lyžtelėjimu savo švelniu liežuviu.

Vilkis - panašaus amžiaus senjoras, kurį pririšo ir paliko. Tai vis dėmesio reikalaujantis senukas mielai susibičiuliavęs su prieglaudėlės senbūviais. Kas rytą tik įžengus į prieglaudos teritoriją Vilkis prabyla savo dusliu balsu, tarytum kviesdamas mus - ,, prieikite, paglostykite mano pražilusią galvą, aš jūsų taip pasiilgau. O jūs manęs?" 

 ARAS (mirė)

Aras, Ariukas , Meškutis - kartais nei pirminiai tyrimai, nei veterinaro apžiūra negali pasakyti tikrosios ligos diagnozės. Ariukas nuo pat atvykimo dienos turėjo problemą - jam laikas nuo laiko kartojosi priepuoliai ir tai nebuvo epilepsijos , tai buvo tiesiog neaiškios kilmės priepuoliai. Kas juos galėjo iššaukti gydytojai pasakyti negalėjo, buvo tik spėjimas, kad kažkur yra auglys , kuris ir iššaukia šiuos nemalonius reiškinius.  Vienas šis priepuolis Ariukui galėjo būti paskutinis. Taip ir nutiko. Jis krito ant žemės, jo kūnelis visas išsitempė, tačiau pakilti nuo žemės šunelis nesugebėjo pakilti nei po 5 nei po 15 min. Sunku buvo matyti kaip gyvūnas bando stotis tačiau jo visiškai neklauso jo kojalės. Jo akys prašyte prašė pagalbos. Nieko nebelaukdami nuvežėme Ariuką pas vet gydytojus - ekstra padaryti kraujo tyrimai, rentgeno nuotrauka, negalėjo nusakyti kas tiksliai yra gyvūnui. Liko viena - labai rizikinga, bet neišvengiama šiuo atveju operacija - atidarius pilvo ir krūtinės etmę žiūrėti kas neleidžia atsistoti gyvūnui. Po narkozės Ariukas nebeprabudo - jo kepenys buvo virtę vienu dideliu augliu, padėti šiam šuneliui šansų nebebuvo.... ir antra amžinybės žvakelė užsižiebė savanorių širdyse.

Ukas (mirė)

Taip neilgai mums teko pabūti kartu. Šis senjoras atkeliavo iš Ukmerges karantinavimo tarnybos . Šunelį Ukmergės darbuotojai rado gulintį viduryje gatvės. Jis nelabai reagavo į aplinką ir todėl kaip garbaus amžiaus senjoras buvo pervežtas pas mus į senjorų prieglaudėlę. Ukas, deja, nesitaisė. Ant jo užpakalinės kojos buvo žaizda, jis labai silpnai ir sunkiai vaikščiojo ir po keleto dienų visiškai atsisakė valgyti. Skubiai vežėme daryti tyrimus. Greitai buvo nustatyta ir diagnozė - babezija. Šunelį palikome klinikoje, tačiau Ukas visiškai nerodė jokio noro kovoti su liga, jis geso akyse, tarytum prašydamas  - ,,paleiskit". Ir vis dėlto dėl Uko gyvybės nenustojome kovoti nei mes , nei gydytojai iki paskutinio jo gyvenimo atodūsio. Tądien savanorių širdyse užsižiebė trečia amžinybės žvakelė

MOLĖ, BARTAS, ANĖ, GENTLIS - keturi senjorai, keturi draugai paliko mus visiems  laikams.... Kas kaltas, kad taip greitai, kad per tą vieną mėnesį, kad?.... Kaip rudens šalnos pakąsti lapai krito vienas paskui kitą senbūviai senjorai. Lietuvą užplūdę tropiniai karščiai padarė savo juodą darbą ir keturkojų senjorų prieglaudėlėje. Kiekvieną rytą savanorių darbas prieglaudoje prasidėdavo nuo šunų vėsinimo įvairiausiais būdais - šunų maudynėmis, voljerų laistymas vėsiu vandeniu ir t.t., tačiau tiek žmogui tiek gyvūnui nepakeliami karščiai turėjo liūdnų pasekmių. Senjorai sunkiai galėjo atlaikyti tokius karščius.Kiekviena diena jiems tapdavo dar vienu išbandymu kaip išgyventi tokiame karštyje. Ir pasipylė kaip iš gausaus rago nemalonios ligos - vienas paskui kitą senjorai buvo gabenami į vet. klinikas, daromi įvairūs tyrimai, skiriami vaistai, tačiau..... tačiau ne visiems galėjo padėti tiek kvalifikuoti specialistai, tiek mes darydami viskas kas mūsų jėgose. 

MOLĖ - kaip jau minėjome prieš metus laiko Molei buvo ištikęs insultas, tačiau tuomet pavyko išsikapstyti. Tačiau šį kartą  jis pasiglemžė jos gyvybę.
BARTAS - kasdien pakilti ir žengti žingsnius šiam senjorui buvo vis sunkiau ir sunkiau. Kraujo tyrimai buvo prasti ir nei skirti vaistai, nei papildai situacijos negerino. Vis karštesnės liepos mėnesio dienos darė šunelio sveikatai negrąžinamą žalą. Kol vienos dienos rytas buvo paskutinis....
ANĖ - nebenoras išeiti iš savo kambarėlio visiems kėlė nerimą. Anė nustojo domėtis aplinka, maistu ir viskas kas ją supa. Atrodė , kad visos bėdos ištiko vienu metu - stiprus šlapimo pūslės uždegimas, ištino dantenos, rasta reta bakterija, kuri ,,ėdė" šunelį iš vidaus ir pats blogiausias tyrimo atsakymas kaulų vėžio pradžia. Ane nustojo kovoti už savo gyvybę ir didelės kasdienės vaistų dozės jokių rezultatų nebedavė. Vežant dar kartą į veterinarijos kliniką Anės gyvybė užgęso.
GENTLIS - viena diena geriau kita prasčiau tačiau vis po truputį krutėjome į priekį. Bet ta karščiausia vasaros diena ir palaužė Gentlį. Liko tik prisiminimai - patys gražiausi, patys šilčiausi ir niekada neišdildomi prisiminimai. Apie draugą, kuris paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido drauge su mumis.  
 
KINGAS  
 
Kartais žiūrint Animal Planet šiurpuliai nubėga nugara. Kokių ten gali pamatyti neįtikėtinų dalykų -  žiaurių istorijų , laimingų gelbėjimo pabaigų ir dar daugybę įvairiausių likimo vingių. Dažnai gal pagalvojame, bet tai vyksta ten kažkur toli ir ačiū Dievui, kad toli, o ne pas mus. Deja, deja.... tai vyksta ir pas mus.
 Kai suskamba telefonas visada norisi tikėtis tų gerų žinių, kad žmonės apsisprendė įsigyti naują šeimos narį - keturkojį draugą, kad grįžo namo pasiklydęs globotinis, ar kad tiesiog nori aplankyti prieglaudoje gyvenančius mūsų augintinius, bet šie lūkesčiai ne visada išsipildo. Labai dažnai kitame ragelio gale girdime žmogaus balsą, kuris prašo pagalbos rastam vargšui keturkojui. Ir šį kartą išsigandusiame moters balse girdėjosi vienintelis - ,,Padėkit, jam labai blogai''.  Nebuvo laiko delsti, tiesiog reikėjo sėsti į automobilį ir vykti į nurodytą vietą. Privažiavus  sodybą išvydome tą nelaimėlį, kurį rado čia atvykusi moteris. Vaizdas buvo tikrai šokiruojantis. Ne kiekvieną dieną gali tai pamatyti. Kiek laiko šis vargšelis klaidžiojo gatvėmis, kiek laiko badavo, kiek atlaikė spyrių ir smurto, deja to mes nesužinosime. Iš pirmo žvilgsnio net sunku buvo pamatyti kur jo galvytė kur akys, ar jos dar iš viso ką nors matė, šunelis nuo išsekimo vos laikėsi ant kojų, o paduotą dešros gabalėlį surijo visiškai net nekramtęs. Tačiau jis aiškiai parodė, kad žmogus jam  yra skriaudikas, nes dėl kiekvieno mūsų pasilenkimo prie jo , šunelis bandė gintis visais įmanomais būdais.Įsikėlę šunelį į mašiną nuskubėjome pas veterinarus. Pirmoje eilėje reikėjo įvertinti jo būklę, o ji buvo tikrai labai prasta. Po to laukė intensyvus gydymas, lašinės , vaistai odos gydymas.... šis senučiukas visgi labai norėjo gyventi. Jis ištvėrė išdavystę, badą, šaltį, visas negandas ir išgyveno. Šiandien jis jau mūsų senjorų prieglaudėlėje. Dabar stengiamės senučiukui įrodyti, kad žmogaus rankos ne tik muša, bet ir glosto bei maitina. Mažylis jau beveik tuo patikėjo - jis netgi prieina pats ir padeda savo galvelę ant kelių. Tai didžiausia padėka mums, kurie esame šalia mūsų senjorų. 
Pažvelkime kartu į mėnulio spalvos akeles - jos jau nemato nieko, tačiau didelė jo širdis jaučia viską. Kartais širdis gali pasakyti daugiau nei akys. 
 
Trys nauji prieglaudos gyventojai
 
Gal kas žinot kaip išmatuoti žmogaus sąžinę? - kilogramais, metrais, šviesmačiais, o gal paprasčiausiai - tiesiog jo elgesiu su tais, kurie negali apsiginti patys, kurie negali pasiguosti ir niekam negali papasakot kaip su juo buvo elgtasi. Matyti kenčiantį ir nieko nedaryti, na tiesiog geriau nematyti, arba padaryti kenčiančiu taip, kad niekas nematytų, štai kur yra sąžinės matmenys.....
Mažas, gražus , linksmas ir sveikas jis džiugina širdį ir šeimininkui ir atėjusiam svečiui. Suaugęs, protingas ir sargus - tai tiesiog šeimos pasididžiavimas. Senas, sergantis, nebesargus ir nebežaismingas - tiesiog kaip kokia šiūkšlė be reikalo užimanti vietą namuose. Juk natūralu, kad šiūkšlėmis atsikratoma paprasčiausiu būdu - išmetam. Tik ši ,,šiūkšlė'' buvo Jūsų ištikimas draugas, sargas ir šeimos narys ne vienerius metus. 
Nebereikalingi,  akli, neprigirdintys, su įvairiausiomis senatvinėmis ligomis, tačiau tokie mieli, dėkingi ir vis dar norintys gyventi. Taip Jūs nesuklydote, tai tos ,,gyvosios šiūkšlės'', kuriomis iki jų gyvenimo saulėlydžio rūpinasi ne jų buvę šeimininkai, o prieglaudoje kasdien dirbantys savanoriai. 
Jau daug kartų matėte mūsų senjorų nuotraukas, daug kas juos esate aplankę ir jiems atvežę dovanų, tačiau šių bėdulių gretos tikrai neretėja. Norime supažindinti su naujais senjorų prieglaudos gyventojais - tai dar trys senučiukai, kurie tylioj kančioj laukė savo baigties tiesiog šalikelėje.
 
Prienai. Griovyje jau ketvirta para guli labai purvinas, susivėlęs , nedidelio ūgio senas šunytis. Pasak vietos gyventojų, jis visą savo gyvenimą praleido prie būdos akylai saugodamas savo kiemą, o išsikrausčius šeimininkams iš namo šunelis su kitais jau nebereikalingais daiktais tiesiog buvo paliktas mirti nuo bado ir troškulio. Gal noras gyventi buvo stipresnis už grandinę, kuria jis buvo pririštas prie būdos, o gal tiesiog kažkam labai atsibodo įkirus šuns lojimas ir nusprendė jį ,,išgelbėti'' paleidžiant klajoti judriom miesto gatvėm. Šunelis kurčias, todėl neišgirdo prie jo artėjančios mašinos garso. Smūgis ir......ir dar leisgyvis šunelis guli jau ketvirta para griovyje....
 
Kačerginė. Kieme iš po nakties, tikrąja ta žodžio prasme vos gyvas, kaip iš dangaus atsirado nedidelio ūgio šunelis. Sodybos šeimininkai, patys auginantis tris šunis, neliko abejingi mažyliui. Visų pirma ką jie padarė - apėjo visus artimiausius kaimynus tikėdamiesi gal pavyks surasti šeimininkus. Deja. Šis atvejis niekuo nebuvo išskirtinis - nieks nieko apie šį nelaimėlį nežinojo, niekas jo anksčiau nematė, jis buvo tiesiog niekieno.  Pasenai - tai mirk tylioj kančioj. Nesuskaičiuojamas kiekis erkių ir kitų ropojančių parazitų ėdė šunelio išsekusį kūnelį. Net daug ko matę veterinarai nesulaiko gailesčio ašarų pamatę tokiom kančiom pasmerktą gyvūną.
 
Rokai. Vietovės skiriasi, o istorijos ne. Jau trys paros griovyje netoli vieno namo guli šuo. Pasak mačiusių jis gyvas, bet nepajėgia atsistoti. Pagailo šunelio todėl kreipėsi į mus. ,,Greičiausiai jį čia kažkas atvežė ir išmetė iš mašinos. O jis eidamas keliu pateko po kitos mašinos ratais'' - pasakojo vyras pranešęs apie besikankinantį šalikelėje šunį. Taip smūgis buvo nemenkas - sulaužyti dubens kaulai - tik ar jis pateko po mašinos ratais, ar šuniui lūžo kaulai išmetant jį iš važiuojančios mašinos, ramus labai draugiškas ir meilus senolis jau niekam niekada nepapasakos. Dabar jis ramiai leidžia savo dieneles ant minkšto paklotuko, valgo šiltą košę, labai nori būti glostomas ir po truputį atgauna prarastas jėgas.
 
Naujas senjoras iš senamiesčio 
 
 Šis senučiukas atkeliavo į senjorų prieglaudėlę iš globėjos. Senolis visą savo gyvenimą praleido senamiestyje sargaudamas ir rodydamas savo ištikimybę savo šeimininkei. Tačiau taip jau lėmė likimas, kad šeimininkė išėjo ten, iš kur negrįžtama , o senas aklas šuo tapo niekam nebereikalingas. Jis buvo nurištas nuo būdos ir išvytas iš savo kiemo. Gyventojai labai greitai pasistengė , kad neliktų nei žymės ten kur tiek metų gyveno šuo. Taip kurį laiką ir klaidžiojo šis senolis senamiesčio gatvėmis kol viena moteris pamačiusi vargšą laikinai priglaudė pas save - pamaitino, suteikė ramybę ir šilumą išvargusiam senjorui.O dabar jis pas mus - dar vienas senjorų prieglaudos gyventojas. Tai tikriausiai jau paskutinė jo gyvenimo stotelė.

Tai be galo ramus ir geras šuo. Nors ir didelis tačiau šalinasi svetimų žmonių ir tik išgirdęs svetimus balsus slepiasi būdoje. 
Štai tokia istorija ir dar vienas nereikalingas senjoras. 

PUPSYTĖ 

 
Dažnai taip atsitinka, kai neturime vaikų savo meilę ir rūpestį norime atiduoti tiems kas jų neturi. Ši šeima taip ir padarė - jie užaugino našlaitėlę, ištekino ir išleido į gyvenimą.
 
Metai bėgo. Vyriškis liko vienas. Tačiau jo gera širdis niekad neleido vargti tiems, kuriems trūksta meilės ir šilumos, todėl mažame jo butelyje visada sukiojosi ne vienas keturkojis. Jie visi buvo mylimi, visiems užteko vietos lovoje šalia savo šeimininko, visada gaudavo kuo gardesnį kasnelį maisto. Šeimininką vienas po kito paliko jo du seno amžiaus globotiniai ir pats senolis labai pasiligojo. Šalia jo ištikimai gulėjo jo paskutinė draugė Pupsytė. Tai sena kalytė, kuri nei minutės nepalikdavo savo mylimiausio šeimininko. Kadangi vyras jau du metai kaip negalėjo pakilti iš patalo, jį apžiūrėti, paduoti jam ir jo ištikimai draugei Pupsytei valgyti, bei su ja pasivaikščioti, ateidavo kaimynė. Ir atėjo ta lemtinga diena, kai vyrą išvežė greitosios pagalbos mašina. Pupsytė nenustojo jo laukti - ji gulėjo jo lovoje, savo akimis vis žiūrėjo į ateinančią kaimynę jos pašerti ir tarsi klausė: ,,- Na kada kada jis gryš? Aš taip jo ilgiuosi. Kada jis vėl man paglostys galvytę? Kada vėl galėsiu naktį prisiglausti prie jo šilto kūno?'' Deja...Likimas kartais būna labai negailestingas. Į Pupsytės klausimus buvo tik vienas atsakymas - niekada.

Ankstų rytmetį suskambus telefonui nuo ašarų sunkiai tardama žodžius visą Pupsytės istoriją papasakojo ši gera moteris kaimynė - Pupsytės ir senolio prižiūrėtoja. 
 
- Padėkite šiam mielam šuneliui. Ji nieko nebevalgo nuo šeimininko išvežimo dienos į ligoninę. Ji tik laukia, o dabar kai atvažiuos įdukra, tai Pupsytė neturės ir kur savo senos galvelės priglausti."
 
Abejonių neliko. Šunelį iš karto sutikau paimti į senjorų prieglaudėlę. Tiesa, gerokai po pietų sulaukiau skambučio įdukros  su klausimu kaip rasti mūsų prieglaudą. Prasidėjo laukimas 18,19,20 valanda vakaro, tačiau prieglaudoje su šuneliu taip niekas ir nepasirodė. Grįžau namo. Nerimas širdy buvo toks didelis, kad negalėjau sau rasti vietos , kol neprisiskambinau kaimynei. Ši vėl sunkiai tarė žodžius per ašaras: - ,,Jie t.y.senolio įdukra, užrakino namus, išmetė Pupsyte į kiemą ir pasakė, kad į prieglaudą jos neveš, nes sunku rasti." Pupsytė cypė ir drąskė savo mylimo šeimininko užrakintas buto duris, tačiau jos šunišką kančią matė ir suprato vienintelė kaimynė, kuri du metus slaugė ją ir jos pasiligojusį šeimininką.  
 
Pupsytę mano prašymu per naktį palaikė ši moteris, o iš pat ryto nuvažiavau šunelio paimti.Šunelio akyse galėjai įžvelgti didelį netekties skausmą. jos visas kūnelis drebėjo kaip purtomas elektra. Tokį nevilties apimtą padarėlį gali pamatyti ne kasdien. Atsitūpiau prie Pusytei patiesto gultuko ir  tas stebuklas, kurio nesitikėjome įvyko - ji atsuko savo galvytę, pažvelgė tiesiai į akis ir labai atsargiai palaižė veidą. Tai buvo tarsi klausimas - ,, Ar tai tu dabar būsi mano šeimininkė?" Negalėjau tokiu momentu suvaldyti ašarų -,,Taip , mieloji, nusiramink. Tu saugi ir nuo šiol mes  būsime drauge."
 
Meilė našlaitei, savo įdukrai ir paliktas nors ir nedidelis butukas, nesuminkštino jos širdies pasirūpinti sena ir numylėta įtėvio kalyte Pupsyte.... 
Dabar ji jau valgo, apsiprato su nauja savo bendraamžių ir nemaža  likimo draugų kompanija, o jos akytėse atsirado noras gyventi.Tačiau Pupsytei reikalinga ir artimiausiu metu bus atlikta auglio šalinimo operacija.

Senjorų prieglaudėlės kasdienybė - skausmas, ašaros ir vis iš naujo gimstanti viltis. Viltis atsigauti ir gyventi  šiltai, sočiai bei būti mylimiems.

Kartais tyla gali daugiau pasakyti  nei skambūs žodžiai. Prašome paramos senjorų išlaikymui ir gydymui, kad nebyli kančia pavirstų vilties ir gyvenimo stebuklu. 
 

Būkime atsakingi drauge

Bent paskutiniais gyvenimo metais norisi šiems keturkojams suteikti ramybę ir saugumą, kurio jie nusipelnė, o gal niekada ir nebuvo patyrę. Drauge su savimi atsinešę savas liūdesio ir kančios kupinas gyvenimo istorijas, jie tapo mūsų šunimis. Tačiau nuolatinis savanoriškų organizacijų lėšų stygius dažnai kliudo geriems darbams sklisti tokiu pagreičiu, kokio norėtųsi. Kasdienei šių keturkojų priežiūrai reikia nemenkų finansų, ir jų reikės iki jų ramių dienų galo. Todėl mes kviečiame visuomenę dalintis mūsų prisiimta atsakomybe už tuos, kurie turi teisę gražiai pasenti ir oriai išeiti.

Jei nori, padėti visada atsiras būdų. Savanoriška gyvūnų globos organizacija „Lesė" jums siūlo net tris.

Suteikite namus

Pirmasis yra grįstas jautrumu, gera širdimi ir noru tiesiogiai prisiliesti prie šių keturkojų likimų. Mes prašome vienam iš mūsų senjorų suteikti namus. Tai galite padaryti nepriklausomai nuo to, ar patys turite nuosavų augintinių, gyvenate name ar bute. Šių keturkojų reikalavimai nepalyginamai mažesni. Jiems nereikia daug vietos, tik šilto kampo ir skanaus kąsnio. Nereikia ir daug priežiūros, kaip jaunam, energija trykštančiam šuniui. Toks senjoras niekada nekels triukšmo ir neprikrės Jums šunybių – batų, knygų ir stalo kojų graužimas seniai praeityje kartu su tvirtais dantimis. Lakstymas lauke iš paskos ir tampymasis paskui pavadį – taip pat. Beliko tik troškimas būti paglostytam, apkabintam, pajusti tą ramų geros rankos plekšnojimą per nugarą: „Geras, geras šuo. Gulėk, ilsėkis, senuk“. Už tai keturkojis jus apdovanos išskirtinai išmintingu dėkingumu. O organizacija „Lesė“ įsipareigoja iki jo gyvenimo galo apmokėti visas reikiamas veterinarines procedūras. Pasidalinkite savo namų šiluma su šiais keturkojais. Ir ne todėl, kad jie gražūs, sveiki ir linksmi. O todėl, kad jiems jūsų reikia.

Paremkite finansiškai

Jei perdėm įtemptas gyvenimo būdas ir kasdieniai rūpesčiai neleidžia atverti namų durų mūsų pensionato gyventojams, kviečiame juos paremti finansiškai. Kartu su pensionatu neribotam laiko tarpui steigiamas ir paramos fondas, į kurį nuo šiol visi norintys galės aukoti tiek, kiek kas gali – kad ir po kelis kitus (organizacijos tinklalapyje http://www.gyvunugloba.lt// rasite Kauno sąskaitos, į kurią ir galite aukoti, rekvizitus. Aukojant prašome nurodyti paskirtį – „Senjorų paramos fondui“).

Pinigėliai senukams labai reikalingi, nes, sulaukus tokio amžiaus, vizitai pas veterinarą dažnėja, o kartu su jais kaupiasi ir sąskaitos. Be to, reikalingas ir aukštesnės kokybės maistas, nes silpnesnis organizmas ne viską priima, o ir maisto medžiagų jam reikia daugiau ir geresnių. Reikia ir vitaminų, papildų, mineralų, vaistų – pažįstami pensininkai, nors ir dvikojai, papasakos, kiek pastarieji kainuoja ir kiek jų reikia, sulaukus garbaus amžiaus.

Be to, nepamirškime, kad, jei neatsiras geradarių, norinčių priglausti keturkojus senjorus, jie prieglaudoje liks iki savo dienų galo, vadinasi, ir lėšų jų išlaikymui reikės nuolatos. 

Tapkite rėmėju

Jei abu viršuje minimi būdai jums dėl kažkokių priežasčių nepriimtini, mes siūlome trečiąjį – išsirinkti savo „simpatiją“ ir tapti nuolatiniu vieno iš mūsų pensionato gyventojų rėmėju.

Vieni arba kartu su savo šeimos nariais galite lankyti savo favoritą prieglaudoje – visiems beglobiams juk taip reikalinga šiluma, visi jie it narkotikų trokšta nors kruopelės dėmesio. Tai gali būti ir puikus būdas pamokyti savo vaikus atsakomybės, gerumo ir jautrumo. Neprasta atsvara iš televizorių ir kompiuterių ekranų besiliejančiam nuolatiniam smurtui ir agresijai.

Paremti savo globotinį galite ir finansiškai arba įvairiais jam reikalingais daiktais. Mūsų savanoriai visada suteiks visą reikiamą informaciją apie tai, ko labiausiai konkrečiam mūsų pensionato gyventojui reikia. Galbūt, pirkdami kažką savo augintiniams, tuo pačiu apdovanosite ir savo mėgstamą senuką, o gal pamilsite jį taip, kad specialiai ieškosite skanesnio maisto ar spalvingesnio kamuoliuko.

Globoti vieną iš pensininkų galima ir rūpinantis jo priežiūra, pvz., nuvežant pas veterinarą, pasiimant senolį kartu į šeimos išvykas pakvėpuoti grynesniu oru ar pasivaikščioti miške, arba bet kokiu kitu, kokį tik pavyks jūsų gerai širdžiai sugalvoti, būdu pagerinti jo gyvenimo sąlygas.

Prisiminkite – nusisukę nuo kenčiančio, mes nusisukam patys nuo savęs. Nepadėję tam, kam reikia mūsų pagalbos, mes, pirmiausia, nepadedam patys sau – būti geresniais visuomenės nariais, jautresniais tėvais ar vaikais, dvasingesniais žmonėmis. Kauno „Lesės“ keturkojų senjorų pensionate tyliai gyvena tie, kuriems jūsų gerumo krislas gyvenimo pabaigoje gali sušvisti it saulė. Negailėkite jo.

Dar kartą kreipiamės į Jus prašydami finansinės paramos mūsų senjorų gydymui. Pinigėliai saskaitoje visiškai baigiasi, o kaip jau minėjome senjorai krenta kaip rudenį lapai. Bėdos ir negandos pastaruoju metu lydi mus vis dažniau ir dažniau. Sąskaitos už senelių gydymus išaugo tokios didelės, kad šiuo metu nebegalime jų apmokėti. Padėkite mums išgyventi šį sunkų laikotarpį, o mes savo ruožtu darysime viską , kad senjorams nieko netrūktų - nei skanaus maisto, nei medikamentų, nei priežiūros ir dėmesio. AČIŪ JUMS IŠ ANKSTO - dėkoja  Kauno ,,Lesės" savanorių komanda .

 

Mūsų senoliai dėkoja

Šią skiltį pildysime kartu su vis atnaujinamomis senolių nuotraukomis. Ji skirta padėkoti tiems, kurie išgirsta mūsų prašymus padėti pasirūpinti keturkojais senjorais. Ačiū Jums už visą Jūsų palaikymą, už tai, kad „sergate“ už mūsų senuosius, ir už tai, kad, pagal išgales, stengiatės juos paremti materialiai. Jūs mūsų pagalbininkai, sąjungininkai ir draugai. Sveikatos ir laimės Jums.

Parama Keturkojų senjorų pensionatui

Vitalija M. – 20 lt., D. Jakelaitytė - 25 lt., R. Dilienė - 100 lt., M. Briedytė - 60 lt., I. Kiudelytė - 30 lt., I. Bikulčiūtė - 60 Lt, I. Derbeniova – 100 lt, A. Sielskaitė – 50 lt

Parama Lakiui:

K. Rickevičiūtė – 5 lt

Parama Ožkytei:

Laima B. – 100 lt., L. Buragienė – 50 lt, Laima B. – 50 lt

Parama Klevukui:

Rūta M. – 50 lt., S. Ramonienė - 20 lt., K. Rickevičiūtė – 5 lt,     

Parama Džefui:

J. Urbaitytė - 250 lt, J. Šeštokienė - 50 lt.

Parama Šansui:

L. Ryškutė - 100 lt.

Parama Marsikui:

J. Šeštokienė - 50 lt., J. Šeštokienė - 50 lt.

Parama Bartui:

M. Sapkauskaitė – 34 lt, N. Akrušinskienė – 100 lt, N. Goroško – 100 lt, R. Vaičiurgytė – 50 lt, J. Vitkevičiūtė – 10 lt, D. Vaičiūlienė – 10 lt, E. Šubert – 9 lt, E. Markauskytė – 100 lt, K. Metrikis – 100 lt, N. Krušinskienė – 50 lt, Milda S. – 20 lt, Natalija K. – 50 lt

Parama Morfiui:

Vita M. – 100 lt

Parama Tobiui:

Vita M. – 100 lt

Parama Verai:

Asta R. – 200 lt,

Parama Meškutei:

Regina D. – 100 lt, Irma K. – 5 lt     

Parama Vilnei:

Už Vilnelės operaciją iš viso buvo surinkta 440 lt. Iš visos širdies būdami dėkingi mūsų ligoniukės vardu, perviršį panaudosime kitų senjorų bėdelėms spręsti.      

 

Paspaudus ant jų, atsidarys naujos nuotraukos, jose:

1 nuotrauka - Babusia (senjorų ketvertukas)

2 nuotrauka - Rudukas

3 nuotrauka - Šokoladas

4 nuotrauka - Vilkė (Hana)

5 nuotrauka - Ukas

6 nuotrauka - Rembukas nr. 2

7 nuotrauka - Pilkutis

8 nuotrauka - Šešėlis

9 nuotrauka - Gentlis

 

Globėja

Sukurta: 2012-03-15 | atnaujinta: 2020-02-24
Naujienos numeris: 6872
Peržiūrėjimų skaičius: 58147
Lankytojas: Irmulia

« grįžti Susijusios naujienos:

KAUNAS: Iš paskos atvilnijusios Vilnelės sveikatos bėdos


Komentarai

Ligius (2013-04-17)
Mergaites,kaip sekasi Verai?
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2013-04-15)
Et.. O ponia Leonora V. paaukojo Vilnelei pinigėlių.
Rita93 („Lesė“, Kaunas) (2013-04-09)
Filia, pabandykit nukopijuoti nuorodą ir įdėti į adreso vietą, tada pavyksta :)
Filia (2013-04-07)
Deja, neleidžia įeiti į Čelos skelbimą - tuščia....
Vitamo (2012-11-07) (foto)
Pervedžiau 200 Lt senjorams, nurodžiau "Morfiui ir truputį Tobiui". Glostau per atstumą abiejų ausis :)
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-10-31)
Kata, pranesk kai issausi sampaniuka ;).
Kata (2012-10-30)
Irma, tai jo... Perkam ir užsakom viską, ką reikia - bile jam geriau, ir jau matosi akivaizdūs rezultatai. O atsispindės tai sąskaitose, atsispindės... :/ Ai.b et bile jis ta savo nosele jau mus sniaukroja, vietoj drebėjimo kampe. Šausiu šampaną, sakau, kai prisimins, kaip uodegytę vizgint :)
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-10-30)
Apsiasarojau... Nabagutis Morfis.. Jam turbut reik paramos gydymui?
Globeja („Lesė“, Vilnius) (2012-04-12) (foto)
Vakar buvo labai baisi diena - tai viena is tu dienu kada stoja sirdis , nieko negali galvoti ir daryti. Vakar operavom Jurbarkiuka. Laukti jau nebuvo kada diena dienoj leidziami vaistai nepakeite nei kraujo tyrimu rezultatu, nepalengvino nei sunelio skausmu. Sunku kiekviena diena klausyti sunelio dejoniu, matyti pagalbos prasancias akis... Kadangi operacija buvo labai sunki ir sudetinga , o tuo labiau ivertinant sunelio amziu ir ligos issekusi kuneli, gydytoja viena nesiryzo jo operuoti buvo iskiesti dar du gydytojai is Veterinarijos akademiniu kliniku. OPERACIJA JURBARKIUKAS ATLAIKE. Dabar visi laikykime kumscius, kad jis sustipretu ir pakiltu ant koju. Mes visi taip to laukiam ir meldiam Dievo pagalbos
Ruta (2012-04-06)
Mieliems vargšiukams senučiukams kuo geresnes sveikatos. Visai Lesės komandai didelis didelis AČIŪ, kad esate,dirbate tokį reikalingą ir sunkų darbą, jūs visi nuostabūs žmonės, AČIŪ+50LT Ruta
Globeja („Lesė“, Vilnius) (2012-04-02) (foto)
Dekojame visiems aukojantiems Vilnelei. Ji jau rytoj keliauja is stacionaro i prieglaudele. Atrodo operacija praejo sekmingai, Vilnele pilnai atsigavus. Tik pyksta dabar ant visu ir savo nuo apnasu nuvalytus dantukus rodo:) Manu laikui begant supras kad tik gero jai norejom
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-28)
Nabagiuke. Sekmingo operacijos linkiu. Lauksiu naujienu.
Globeja („Lesė“, Vilnius) (2012-03-28) (foto)
Trumpai naujausios naujienos apie Vilne - siuo metu Vilne stacionare, jau atlikti kraujo tyrimai jei pakite, bet ganetinai neblogi. Siandien Vilne operuos nes kiausinio dydzio auglys yra ne tik ant galvytes, bet ir kumscio dudzio auglys dar ir pilvo srityje. Tikimes kad Vilnei pasisseks ir jai sekmingai bus pasalinti visi augliai, kurie jai dar nesupiktybeja laikui begant tikrai suneli nuvarys i kapus. Taip pat bus pasalinti kaltunai nes po jais jau formuojasi issutimo zaizdos.
Kata (2012-03-21)
Prašau, Egle, vien dėl tavęs :))
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-21)
Oi, Vesta, apgavo mane musu jaunatviski senoliai ;)
Globeja („Lesė“, Vilnius) (2012-03-21) (foto)
O kur musu saulele Rembukas? Kur jo nuotraukyte? :(
Vesta („Lesė“, Vilnius) (2012-03-20)
Irma, pas mus 5 senoliai, Aira su Troliu pamirsai, tik jie jaunatviski senoliai :) Naujokas irgi bedantis, neprigirdi, bet akytes kataraktos lyg nepazeistos.
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-20)
Jėgelė ;)
Kata (2012-03-20)
Tfu tfu tfu, aišku, bet, žinok, kažkaip greitai jie pas mus apsipranta ir baigiasi visi krūpsėjimai ir nervai :) Atitaikyt tik labai reikia, ką su kuo apgyvendint, ir baimės per kaminą, kaprizai per duris :) Meškutis, va, tikrai stresavo su Šansmenu gyvendamas, nes tas, rupūžiokas senas, jį tikrai skriaudė. Nulekia ir ant vieno gultuko paguli, o tada ant kito, vėl ant vieno, o tada ant kito - stiliaus, suprask - abu mano! Su maistu panašiai :)) Apgyvendinom su Ramybe - nebesibaimina, nebesinervina, aklas šuo, o į rankas pats lipa, kaip vaikas glaužiasi. Ir visi kažkaip ganėtinai greitai atsipalaiduoja, adaptuojasi. Manau, dėl to, kad jaučiasi visapusiškai saugūs.
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-20)
Na taip, jie jaucia. Tik vat kaip krupteli nuo kokio prisilietimo, nes neprigirdi, neprimato, tokie pazeidziami jie..
Kata (2012-03-20)
O man, žinok, atvirkščiai. Kažkaip, kai matau, kad jie šiltam guoliuky miega, skaniai valgo, merkiasi nuo paglostymų, širdy taip gera pasidaro. Kad ne gatvėj, ne griovy, o pas mus - saugūs ir sotūs. Jie gi visi jaučia, kad mylim juos. Bent gyvenimo pabaigoj myli kažkas.
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-20)
Senas, vadinasi niekam nereikalingas... Pas mus Vln du senjorai gyvena. Kazkaip ne tik man vienai, o ir daugumai savanoriu sunku ziureti i visus senuciukus.. Spaudzia sirdi..
Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2012-03-15)
Koleges, ikeliau is naujo senoliu naujiena prie "organizacijos naujienu" su zymiai tolimesne data, nes neveikia "rusiavimo funkcija pagal data". Senoliukai labai svarbus ir informacija bus nuolatos atnaujinama, tai stengiausi, kad ji ilgiau liktu virsuj. Senaja naujiena, deja, tenka istrinti, kad nesidubliuotu.


Komentarus gali palikti tik prisijungę lankytojai.
Viešoji įstaiga „Lesė“. Įm. kodas: 300709225. Adresas: Savanorių pr. 33-91, 03128 Vilnius (laiškams).
Tel. 8-605-33452 (Vesta). El. paštas: info@lese.lt. Bendra a/s: LT647044060005976183 (SWIFT: CBVILT2X) 
Statistika Prisijungę: 28