Ieva Balčiūnaitė, Gyvūnų globos organizacija „Lesė“
Didelė laukinių kačių populiacija, kurią sudaro „laisvėje“ gimę ir augę, todėl jau sulaukėję, katės bei iš namų išmesti augintiniai, yra viena iš didžiųjų Lietuvos miestų vidinių problemų. Problema įvairialypė dėl daugelio priežasčių. Visų pirma dėl to, kad požiūris į ją supriešina visuomenę. Vienoje barikadų pusėje stovi benamių kačių „nemylėtojai“, kurie skundžiasi šių gyvūnų, jų žodžiais, keliama netvarka: teritorijos žymėjimu, išmatomis, išmindžiotais gėlynais, galimai platinamomis ligomis.
Kitoje barikadų pusėje atsiranda gyvūnų globos organizacijos ir gyvūnų mylėtojai, kurie benames kates šeria, gydo, gelbsti nuo sadistų ir šiaip žiaurių žmonių bei bando suteikti prieglobstį ir išmokyti mūsų visuomenę humaniškumo ir pakantumo keturkojams mūsų visuomenės nariams. Kurie benamiais tapo, beje, vien dėl mūsų pačių kaltės. Tačiau abi pusės sutaria dėl vieno – miesto kačių populiacija tikrai per didelė.
Trečias veikėjas šioje situacijoje – valstybė arba, konkrečiau, miestų savivaldybės, kurioms mokesčių mokėtojai moka algas už tai, kad būtų sprendžiamos miestų problemos. Vienintelis būdas, kurį subeba pasiūlyti minėtos institucijos yra karantinavimo tarnybos, kurios laukines kates gaudo (nemylėtojų džiaugsmui), kelias dienas palaiko karantinavimo patalpose, vėliau užmigdo.
Pastebėjome, kad humanistinėmis kalbomis apie betikslį žudymą ir gyvūnų Lietuvoje patiriamas kančias mūsų „kietos“ visuomenės nesugraudinsi. Tiek to, kalbas apie humanizmą į šalį. Pakalbėkime racionaliai, iš mūsų visuomenei tokios svarbios – piniginės - pusės. Taigi - ar tikrai šis per amžius amžinuosius nuo Sovietų laikų naudojamas metodas veiksmingas? Juk visa tai taip pat kainuoja mūsų pinigus, todėl verta pasigilinti, ar tikrai jie leidžiami efektyviai? O gal eilinį kartą atsiliekame nuo likusio pasaulio ir mūsų visų taip numylėtos vakarų Europos?
Miesto katės – įstatymų paraštėse
Mieste gyvenančių benamių kačių, galima sakyti, negina jokie įstatymai. Nors Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymas draudžia „be pateisinamos priežasties sužeisti, gąsdinti ar numarinti gyvūną“, mūsų piliečių nuomone, ši nuostata joms netaikytina. Kačių buvimu pasipiktinę daugiabučių gyventojai jas neteisėtai išnaikinti bando pačiais įvairiausiais būdais: nuodija, pjudo šunimis, gaudo spąstais, žiemą apipila vandeniu, užmūrija rūsiuose ir t.t. Nors – kartoju – toks elgesys yra neteisėtas, jo visuomenėje net vieša paslaptimi nepavadinsi, nes naikintojai - kankintojai ir nesistengia slėptis. Jie tvirtai pasiryžę, jei ne su karantinavimo įstaigų pagalba, tai, pasitelkę savo pačių išmonę, benames kates naikinti. Gerai, nusileiskime iki tokio lygio ir pakalbėkime apie tai, ar jų didelės pastangos gali duoti vaisių.
Bandymai išnaikinti kates
Iš pasipiktinusių miesto katėmis piliečių galima dažnai išgirsti reikalavimus kates išgaudyti. Kas turi įvykti po tokio išgaudymo, suprantame visi – katės išvežamos ir numarinamos. Jei ne išgaudyti – naikinti kitaip, savo išgalėmis – dažnai girdim griežtą nuosprendį. Tik ar tikrai tai įmanoma? Išnaikinti laukines miestų kates buvo bandyta kitose šalyse praeitame amžiuje jau ne kartą. Greitai buvo išsiaškinta, kad šis sprendimas – trumpalaikis.
Joks nakinimo būdas nėra 100% efektyvus. Nuodai nenužudo visų kačių, nuo jų krenta ir pasivaikščioti laukan išėję naminiai gyvūnai, paukščiai. Imunitetą virusiniam užkratui turės bent keletas kačių iš populiacijos, kurios išlikę dauginsis ir perduos šį atsparumą palikuonims. Gaudymas spąstų, kilpų ir tinklų pagalba taipogi neefektyvus – visų kačių pagauti nepavyks, nes visa bendruomenė nesikooperuos tokiam projektui, atsiras, kas atsisakys kates gaudyti ir stengsis išlaisvinti, be to, į spąstus įsilipti ir labai stipriai susižaloti gali žaidžiantys vaikai, naminiai gyvūnai. Šaudymą kaip metodą gal ir pasveikintų savo darželius ginančios senjorės, tačiau jis sulauktų didelio visuomenės pasipriešinimo, be to, tai turėtų atlikti gerai ginklą valdantys profesionalai. Dar kartą primenu, kad šįkart apie humanizmą nekalbam.
Viso to rezultatas būtų toks: išgaudžius kad ir 99% visų tam tikroje teritorijoje esančių kačių, užtektų, kad gyvos liktų bent pora. Pastarosios daugintųsi dar greičiau, nei išvežtos senbuvės, nes joms vienoms liktų visos prieš tai buvusios populiacijos maisto šaltiniai. Negana to, susidarytų mokslininkų vadinamas „vakuumo efektas“: naujos katės užplūstų „išvalytą“ teritoriją, viliojamos tų pačių laisvų maisto šaltinių (nešerti – ne išeitis, nes katės visvien maitintųsi šiukšlėmis ir graužikais). Jos daugintųsi su „išlikėlėmis“, produkuodamos atsargesnius ir atsparesnius palikuonis. To rezultatas – populiacijos sprogimas, t.y., dar didesnis kačių skaičius nepraėjus keletui metų (katės dauginasi 2-3 kartus per metus, vidutinis palikuonių skaičius – 4).
1992 m. Pietvakarių Australijoje eksperimento metu 10km2 teritorijoje per pora savaičių buvo iššaudytos 775 katės. Pasak eksperimento koordinatoriaus profesoriaus J. Pettigrew, greitai po to naujos gyventojos tiesiog būriais kūrėsi laisvoje teritorijoje. Tais pačiais metais didžioji dauguma San Franciske esančio Golden Gate parko kačių buvo sugaudytos ir išvežtos iš teritorijos. Tai tik paskatino naujokių įsikraustymą ir populiacijos „sprogimą“. Anglijos miesto Boreham laukinių kačių kolonija po dešimt metų trukusio intensyvaus jų nakinimo tik išaugo. Ir tai tik keletas pavyzdžių.
Alternatyvus ilgalaikis metodas PSP - išmokime gyventi kartu
Šių metų gegužę Vilniuje vykusios Tarptautinės gyvūnų gerovės konferencijos metu Teramo G. Caporale instituto Mokymų padalinio vadovė Barbara Alessandrini, atsakinga už kursų veterinarams ir kitiems su gyvūnais dirbantiems profesionalams, teigė, kad „Italijoje gyvūnų gerovė laikoma bendrąja kultūros dalimi, nes žmonės ir gyvūnai dalijasi ta pačia aplinka“. Ar ne to ir mums pagaliau reikėtų išmokti - koegzistuoti visiems kartu?
Tam siekti yra labai daug priežasčių. Moralistas turėtų tam rasti argumentų, nes gyvūnų naikinimas ir kankinimas, ačiū Dievui, didžiajai visuomenės daliai vis dar pasibjaurėtinas dalykas. Humanistui skriaudžiamų gyvūnų gaila, jis nenori, kad jo vaikai nuo mažų dienų mokytųsi žudymo, o ne sugebėjimo gyventi taikiai. Realistas supranta, kad visos kačių populiacijos išnaikinti vis tiek nepavyks, todėl neverta net bandyti. Novatorius norės pabandyti, nes savo Sovietiniais metodais daromės gėdą prieš Vakarų Europą. O materialistui paprasčiausiai gaila kasdien karantinavimo tarnybų dėka į balas mėtomų mūsų visų pinigų.
Vienintelis ilgalaikį poveikį turintis, efektyvus ir moksliškai pripažįstamas metodas laukinių kačių populiacijai kontroliuoti yra programa „Pagauk Sterilizuok Paleisk“. Taikant šį metodą, miesto katės sugaudomos specialiomis gaudyklėmis, apžiūrimos veterinarų, skiepijamos ir sterilizuojamos. Sergančios katės gydomos, sunkios ir nebepataisomos būklės – eutanazuojamos, o jaukius ir švelnius keturkojus galima perduoti prieglaudoms, kurios surastų jiems naujus namus. Laukinės sterilizuotos, taigi, palikuonių nebegalinčios turėti, katės yra paleidžiamos atgal. Kodėl šis metodas pripažįstamas Australijoje, Italijoje, D. Britanijoje ir visoje eilėje kitų pažengusių pasaulio šalių? Leiskite Jums paaiškinti.
PSP teikiama nauda
Ilgalaikiškumas
Skirtingai, nei Lietuvoje vykdomas ir taip kačių nekentėjų mėgstamas gaudymas, PSP turi ilgalaikį poveikį, ir tai pats didžiausias ir svarbiausias jo privalumas. Kiemo kates gaudyk negaudęs, naikink nenaikinęs, jų vis tiek visada iš kažkur atsiras – vietoj vienos nugalabytos anksčiau ar vėliau šmėžuos jau dvi galvelės. Pavasario net nereikia minėti, kai, atrodo, iš po kiekvieno krūmo virsta išbadėjusių užpūliavusiomis akimis kačiukų būriai. Ir kiekvienais metais viskas – vėl iš naujo. O štai sterilizuota katė daugintis nebegali. Prieauglio nėra, kolonija nedidėja, negana to, sterilizuotos katės saugo savo teritoriją ir, nebekamuojamos instinktų daugintis, į ją nebeįsileidžia nesterilizuotų prašalaičių. Katė savo gimtajame kieme išgyvena tiek, kiek jai lemta, tada miršta po savęs nebepalikdama virtinės palikuonių. Mokslininkai Julie K. Levy, David W. Gale ir Leslie A. Gale savo Floridoje vykdyto ir 11 metų trukusio tyrimo metu nustatė, kad taikant PSP metodą, jų tiriama kačių populiacija sumažėjo 66%. Tyrėjų Kathy L. Huges ir Margaret R. Slater PSP metodo efektyvumo tyrimas vyko 3 metus. Jo pradžioje, 1991 m., kolonijų dydis varijavo nuo 3 iki 25 kačių, o jo pabaigoje, 2002 m., po masinės kačių sterilizacijos, galutinių populiacijų dydis buvo nuo 1 iki 5 kačių. Teksaso universitete vykdomo PSP tyrimo metu pirmaisiais metais buvo sterilizuotos 123 katės, antrais – 35, o trečiais buvo rasti tik 3 kačiukai, kurie, manoma, buvo pasimetę arba kažkieno primesti. Skirtumas akivaizdus, ar ne?
Ligų kontrolė
Vykdant PSP, iki minimumo sumažėja ir galimybė lauko katėms pernešti ligas (verta paminėti, kad jos ir taip jų daug nepernešinėja – šitoj srity daug labiau pasižymi balandžiai ir žiurkės, kuriuos katės medžioja, – bet mūsų visuomenė retai kada remiasi mokslu). Pagautos jos patikrinamos veterinarų. Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančios užmigdomos, sveikoms naikinamos blusos, išvalomi žarnyno parazitai. 2002 m. vykdyto tyrimo metu Karen C. Scott, Julie K. Levy ir Shawn P. Gorman nustatė, kad sterilizuotų kačių sveikata ir organizmo būklė žymiai pagerėja. Imunitetui sustiprėjus, išsivysto atsparumas ligoms, o sveika katė vargiai gali ką nors kitą užkrėsti.
Išnykęs poravimosi instinktas
Kačių poravimosi ypatumai – vienas dažniausiai minimų neigiamų populiacijos bruožų. Instinktų šėlsmo metu katės garsiai kniaukia nepriklausomai nuo paros meto, patinai žymisi teritoriją šlapimu, kurio kvapas – be galo aštrus, dažnai vyksta kruvinos katinų kovos dėl patelių. Turbūt, nereikia net aiškinti, kad po sterilizacijos, kuri panaikina prigimtinį kačių dauginimosi instinktą, išnyksta ir visi šie šalutiniai giminės pratęsimo atributai, katės tampa daug draugiškesnės viena kitos atžvilgiu. 2002 m. Floridoje vykdyto tyrimo, kuriame buvo nagrinėjamas PSP metodo poveikis, metu mokslininkai Kathy L. Hughes, Margaret R. Slater ir Linda Haller atrado, kad pritaikius šį metodą, per šešerių metų laikotarpį skambučių vietinėms tarnyboms dėl kačių keliamų nepatogumų žymiai sumažėjo, nors pačių žmonių skaičius nuolat augo.
Pagerėję santykiai tarp visuomenės ir miesto kačių
PSP metodas padeda ir pagerinti santykį tarp žmogaus ir katės. Ir ne tik tarp kačių ir jų mylėtojų, bet ir tarp kačių ir tų, kurie jų nekenčia. Anglai turi posakį, kuris, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „Jei negali priešo nugalėt, prisidėk prie jo“. Pritaikius PSP metodą, nemėgėjams tiesiog reikėtų netrukdyti sterilizuotomis ir sveikomis katėmis rūpintis tiems, kurie bet kokiu atveju tai darė, daro ir darys ateity. Juk šėrikai ne tik šeria, jie ir gydo savo globotines, tokiam poreikiui iškilus, naikina blusas, kitus parazitus, nuveža pas veterinarą, jaukioms randa namus. Užbėgu skeptikams už akių: net jei ir dėl milžiniškų baudų bei kaimynų terorizavimo šėrikai būtų priversti nustoti kates šerti, jos niekur nedingtų ir badų nemirtų. Kodėl? Nes maitintųsi graužikais, kurių pas mus gausu, ir šiukšlėmis, kurių, nerūšiuotų, pas mus dar gausiau. Tik vienas „bet“ – dėl maisto ir priežiūros stokos būtų daug labiau ligotos, išsekę, nusilpę ir agresyvesnės (kadangi poreikis kovoti dėl maisto padidėtų). Štai tada ligų plitimo pavojus tikrai atsirastų.
Graužikų naikinimas
Šalia viso to nereikėtų pamiršti ir aiškios funkcijos, kurią nuo senovės Egipto laikų atlieka miesto katės – tai smulkiųjų graužikų, pelių ir žiurkių, kontrolė. Vertėtų dar kartą priminti, kad būtent pastarosios, o ne katės, perneša didžiausią skaičių užkrečiamų ligų, kuriomis gali apsirgti ir žmogus. Sterilizuota sveika katė žiurkes ir peles Jūsų gyvenamojoje teritorijoje gaudys. Sugauta ir išvežta migdymui, nunuodyta ar kitaip sunaikinta katė to prie geriausių norų nepadarys. Daugiabučių gyventojai didžiai klysta, galvodami, kad šie graužikai yra tik nuosavus namus turinčių arba kaimo vietovėse gyvenančių asmenų problema. Ji lygiai taip pat egzistuoja ir vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose, tik kol kas ten pelių ir žiurkių populiaciją gaudydamos kontroliuoja taip daugelio nekenčiamos katės. Išgaudykit jas visas ir pažiūrėkit, kas bus.
Visuomenės švietimas: PSP metodas vis dar daug kam nežinomas
Mūsuose dažnai spaudos dėmesio sulaukia garsiai rėkaujantys piliečiai, o ne moksliniai įrodymai, kuriais vadovaujasi kitos valstybės. O rėkauja tas pilietis, nes yra neišprusęs. Nes knygelių neskaito ir dažnai toliau savo nosies galo nemato. Dažnas net nėra girdėjęs apie masinę laukinių kačių sterilizaciją kaip apie vienintelį veiksmingą būdą jų populiacijai kontroliuoti. Vieninteliai komentarai šiuo klausimu būna „Išnuodyt, iššaudyt, išgaudyt“. O kad, visų pirma, išnuodyti ir iššaudyti jiems draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai, o išgaudyt – metodas visiškai neveiksmingas ir tuščiai eikvojantis mokesčių mokėtojų pinigus, labai reto piliečio suvokimo lygį pasiekia.
O kaip ir galėtų pasiekt, jei valstybė visiškai nesirūpina visuomenės švietimu šiuo klausimu? Klausimų grandinė rutuliojasi toliau – kaip valstybė gali šviesti visuomenę apie kažką, ko pati visiškai neišmano? O kodėl neišmano? Nes nesidomi tuo, ką Vakarų Europa jau seniai mokslinių tyrimų ir praktinių taikymų būdais nustatė, ir vis dar vadovaujasi senais gerais sovietiniais metodais. Signalas, kurį siunčia valstybė šiuo atveju, aiškus: nesvarbu, nereikšminga. Bet juk, iš tikrųjų, svarbu – per didelė laukinių kačių populiacija seniai kelia nerimą tiek gyvūnų globėjams, tiek nekentėjams. Ir juk reikšminga – neefektyviems metodams leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai visų mūsų tikrai sunkiai uždirbami.
Dėl šių priežasčių – valstybės ir visuomenės domėjimosi stokos – dažnas pilietis jei ir žino kažką apie sterilizaciją, tai suvokia ją kaip gyvūno žalojimą. Nepagrįsta nuomonė, kurią Vakaruose mokslininkai ir praktiniai specialistai seniai paneigė, pas mus gaji kaip maras ir kliudo tai pačiai PSP programai vykdyti. Kliudo keletu būdų: visų pirma, laukinės katės sudaro bendros per didelės beglobių gyvūnų populiacijos dalį. Kol su tuo susijusi problema neišspręsta, neveislinių gyvūnų tiesiog negalima dauginti. Antra: kas iš to, jei laukinės katės bus sterilizuojamos, tačiau šeimininkus turinčios ir į lauką paleidinėjamos dauginsis tarpusavy, o jų palikuonys vis tiek anksčiau ar vėliau prisijungs prie benamių kolonijos ir dauginsis toliau? 2006 m. Romoje E. Natoli vykdyto ypatingai sėkmingo tyrimo metu buvo nustatyta, kad PSP efektyvumą didžiąja dalimi lemia bendruomenės švietimas. Na, kad tūlas lietuvis suprastų, kodėl reikia sterilizuoti savo Pūkę, kam PSP reikalingas, ir nustotų vapėti apie šaudymus ir gaudymus.
Ir, visų pirma, apsišviesti turėtų pačių savivaldybių instancijos, atsakingos už benamių gyvūnų kontrolę miestuose. Paskaityti literatūrą, susipažinti su tyrimais ir jų rezultatais, užmegzti ryšius su adekvačiomis užsienio valstybių institucijomis, kurios PSP efektyvumu įsitikino jau seniai. O – nors ir stipriai vėluodami – pagaliau išmokę šitą pamoką, galėtų pamokyti ir visuomenę. Pasitelkę žiniasklaidą, mokyklas, vykdydami renginius – darydami, ką ir privalo daryti būdami tais, kuriems mokesčių mokėtojų pinigais mokamos algos už atitinkamų problemų sprendimą, ne nemokšišką mindžikavimą vietoje.
Lėšų paskirstymas: savivaldybės švaisto pinigus
Miesto kačių populiacijos problemą, remdamiesi mokslo įrodymais, spręsti bando ir ilgalaikių bei efektyvių metodų ieško tik savanoriškos organizacijos. Jos už žmonių suaukotas lėšas pagal išgales vykdo PSP programą ir rūpinasi piliečių švietimu – rašo straipsnius, kabina informacinius plakatus, dalina bukletus, bendradarbiauja su užsienio organizacijomis.
Tačiau ir čia, deja, pasitvirtina liaudies išmintis „Kur trumpa, ten trūksta“: negaudamos jokio finansavimo iš valstybės, išsilaikydamos vien iš aukų ir 2% pajamų mokesčio, didžioji dalis kurių skiriama prieglaudoms išlaikyti, gyvūnams gelbėti ir gydyti, organizacijos PSP programai gali skirti tik apie dešimtadalį pilnam jos pajėgumui reikalingų pinigų. Taigi vietoj šimto sutvarkoma tik dešimt, o gal ir dar mažiau kiemų, tačiau net ir tokiame mažame kalibre greitai pasijaučia PSP metodo efektyvumas. Mūsų mieste jau galima rasti net ir pavyzdinių kiemų, kuriuose taikiai sugyvena vienas kitam netrukdantys buvę amžinieji priešai: daugiabučių gyventojai ir miesto katės. Pastarosios sterilizuotos ir sveikos, todėl problemų nekelia, jų skaičius nedidėja. Nediduke kolonija rūpinasi vadinamieji šėrikai, kates šeriantys nustatytose ir su seniūnijomis suderintose vietose. Katės naikina graužikus, savo teritoriją gina nuo nesterilizuotų gentainių, laikosi tam tikrose atokesnėse vietose. Ir tai tęsiasi metai iš metų. O dabar įsivaizduokime, jei šis metodas būtų taikomas plačiai, masiškai, organizuotai? Ir vietoj vieno ar keleto tokių kiemų, rastųsi šimtai, o vėliau ir tūkstančiai.
Sakysite – utopija? Ne, tereikia pažiūrėti kad ir į Italijos sostinės Romos ar visos Australijos pavyzdžius. Ir jie – tik keletas iš daugelio. Vadinasi, ne utopija, vadinasi, viskas veikia ne tik „ant popieriaus“, bet ir praktikoje. Tada sakysit – pinigų nėra! Bet ir čia Jūs klystate, jų yra, tik jie skiriami ne tam, kam reikia. Mūsų siūloma išeitis ir yra įgyvendinama bei „graži“ tuo, kad mes neprašome papildomų lėšų miesto kačių problemai spręsti, mes tik siūlom perskirstyti jau paskirtus. Kitaip sakant, šiuo metu kačių gaudymui, trumpalaikiam laikymui ir vėlesnei eutanazijai (t.y., užmigdymui) išleidžiamus pinigus mes siūlom skirti masiniam PSP programos vykdymui. Dabartinį oficialiai taikomą neveiksmingą būdą tiesiog pakeisti kitu. PSP yra vienintelis efektyvus metodas šiai populiacijai kontroliuoti, jis vienintelis veikia ne tik savaitę ar mėnesį, bet metai iš metų. Jis vienintelis naikina ne problemos pasekmes, bet priežastis.
Taigi belieka vienintelis klausimas: ar savivaldybės yra pasiruošę žengti iš savo komforto zonos ir į problemą, kurios pačios nesugeba išspręsti, pažvelgti giliau, per mokslo ir pažengusių valstybių prizmę? Savanoriškos organizacijos, kurios jau seniai taiko PSP metodą, turi daug tiek praktinių, tiek teorinių su tuo susijusių žinių, siūlo jums savo sukauptą patirtį ir užmegztus ryšius. Jos gali kurti projektus, koordinuoti visą procesą, išmokyti to kitus, neturi tik vieno – pakankamai lėšų. Savivaldybės negali pasiūlyti efektyvaus sprendimo, nežino, kaip susidoroti su šia problema ir ilgam užtikrinti gyvūnų ir gyventojų ramybę, tačiau vieną dalyką jos turi – finansavimą. O tūlas pilietis, net tas, kuris gyvūnų nemėgsta ir laukines kates laiko kenkėjais, paprasčiausiai turėtų savęs paklausti – ar tikrai yra naudingai leidžiami jo per mokesčius sumokami pinigai?
O pabaigai visgi norisi sugrįžti prie visame straipsnyje neliesto humanizmo ir priminti Europos Tarybos Konvencijos dėl ūkinių gyvūnų apsaugos komiteto pirmininko David G. Pritchard Lietuvoje viešint pasakytus žodžius: „Jei negerbsi gyvūnų gerovės, pakenksi žmonių orumui“.
|
