Įkurta 2007 m., „Lesė“ užsiima gyvūnų globa ir sterilizacija. Nuo įsikūrimo radome namus 6000 gyvūnų ir finansavome sterilizaciją daugiau nei 2100 gyv., dėl kurių nereikalingų gyvūnų skaičius turėtų būti mažesnis bent 8300 per metus.

Elektroninė labdaros parduotuvė (plačiau >>)

Tiesioginė transliacija iš Vilniaus prieglaudos kačių kambarių Nr. 1 ir Nr. 2 :)

2% parama (plačiau >>)

 

Loading
LT / EN

Komentarai

JoJoJo (21:09) >>
Kedainiai, bet butu galima atvezti i kauna
Irene (20:21) >>
Koks miestas? Kaunas?
JoJoJo (20:04) >>
Mano nr: 863093461
TatjanaI (11:09) >>
Nuotrauka turi buti labai mazo dydzio, kad galima butu ja ikelti

Kaip atsiranda „veisliniai” šunys be kilmės dokumentų?

„Labiausiai myliu šunis. Prekyba jais labai pelninga tam, kas moka juos pardavinėti. Bet man prekyba nesisekė, nes visada buvau per daug sąžiningas. Ir vis tiek pirkėjai ateidavo pas mane su pretenzijomis, kad aš, girdi, jiems pardaviau stipenas vietoj grynakraujų sveikų šunų. Tarytum visi šunys turi būti grynakraujai ir sveiki. Duok tu kiekvienam kilmės liudijimą. Dėl to liudijimus teko spausdintis ir iš kokio nors kiemsargio, gimusio plytinėj, padaryti gryniausio kraujo bajorą iš Bavarijos Armino fon Barheimo šunidės. Ir iš tiesų tada pirkėjai būdavo labai patenkinti, nes manydavo įsigiję grynakraujį šunį.“

Štai šitaip kartą apie savo meilę šunims pasakojo šaunusis kareivis Šveikas iš čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko romano. Nors romano veiksmas rutuliojasi Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai kurie dalykai nepakitę lieka iki šiol... Daugybė žmonių kasdien ieško būtent „grynaveislių“ šuniukų, ne tik nesigilindami į tikrąją šuniukų kilmę, bet dar ir pabrėždami, kad jiems „dokumentų nereikia“ - kad tik pigiau būtų. Arba prieš įsigydami keturkojį draugą net nepasidomi, kaip tie kilmės dokumentai turėtų atrodyti – neretai sukčiai elementarias skiepų knygeles, kurias privalo turėti visi Lietuvos šunys, prideda kaip neva neabejotinus kilmingumo įrodymus.

Atrodo, tiek kalbėta ir rašyta apie tai, kam šunims reikalingi dokumentai, ką jie duoda ir ką reiškia, tačiau situacija nelabai gerėja... Tie, kurie bandomi perspėti apie tai, kuo rizikuoja, įsigydami „veislinį“ šunelį be kilmės dokumentų, atšauna, kad šuo jiems reikalingas „sau, o ne parodoms“ (lyg kiti perka kažkam kitam, o ne sau) arba, kad toks niekniekis kaip šuo (gyvas padaras, kuris gyvens su pirkėjo šeima bent 10-15 metų), yra nevertas tų pinigų, kuriuos tektų sumokėti už dokumentuotą augintinį.

Panagrinėkime keletą pagrindinių priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „grynaveisliai“ šuneliai be kilmės dokumentų.

Tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos (LKD) nustatytus veisimo reikalavimus (o LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos – FCI – atstovė Lietuvoje), kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą. Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai šuneliai – „taksai“, o garbaniai – „pudeliai“. Tačiau šunų veisles ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausi anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitiko vienokius ar kitokius reikalavimus: vienų kūno forma turėjo tikti medžioklei urvuose, kitų kailis privalėjo saugoti nuo atšiaurių oro sąlygų, trečių kūno sandara suteikė galimybę neregėtu greičiu lėkti stepėmis, ketvirti privalėjo būti tokie drąsūs, kad sulaikytų gerokai už save didesnį šerną ar net lokį. Būtent šių atsidavusių žmonių šimtmečius trukusio darbo dėka ir turime net 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvairiausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.

Šiaip laikais labai paprasta įsitikinti, ar šuo atitinka veislės standartą. Neklausykite nei „nusimanančio“ kaimyno, nei veterinarijos gydytojo – jie nėra eksterjero ekspertai. Nueikite į viso labo dvi šunų parodas, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų (šunų parodos rengiamos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Jonavoje, Tauragėje, Šakiuose, Marijampolėje, Druskininkuose, Molėtuose, Plungėje, Ukmergėje ir kituose miestuose bei miesteliuose). LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimui „puikiai“, o kalė – bent du „labai gerai“. Patikėkite, jei kalytė negali gauti dviejų įvertinimų „labai gerai“, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo standarto: galbūt jai trūksta dantų, gal jai sunku judėti, gal jos kailis atrodo ne taip, kaip turėtų, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.

Beje, parodai nebūtina nei speciali dresūra, nei daugybė laiko, o ir registracija kainuoja visai nedaug. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu ir ramiai pastovėti, kol  teisėjas jį apžiūri. Visas procesas trunka vos keletą minučių, o registracija į parodą gali kainuoti nuo maždaug 40 litų. Būkime pragmatiški – koks kvailys pagailės 80 litų už dvi parodas, jei jose sėkmingai sudalyvavusio šuns vaikų kaina gali išaugti net dvigubai. O jei jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdaringą veiklą, kodėl tada šuniukai nėra dalinami dykai (daugeliu atvejų „veislinių“ šuniukų be kilmės dokumentų kaina siekia kelis šimtus litų ir daugiau)? Taip pat pagalvokite, jei žmogus sako, jog „neturėjo laiko“ parodoms – kaip jis randa laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, taip pat tinkamai šuniukų priežiūrai, mitybai, socializacijai?

vų kilmės dokumentuose įrašyta: „Veislės brokas“

Kartais nutinka taip, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta su veislės broku – tų brokų gali būti įvairiausių: nuo netinkamos spalvos ar kailio struktūros iki dantų trūkumo ar netinkamos sankandos. Tada į kilmės dokumentus dedamas antspaudas „veislės brokas“, toks šuo negalės dalyvauti parodose ar būti veisiamas, todėl paprastai šių šunelių kaina gerokai mažesnė. Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinius, nors jų vaikai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali ir gerokai skirtis nuo trokštamos veislės išvaizdos. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, Jorkšyro terjerą: nedidelis, šilkinio plauko, guvus šunelis, stačiomis ausimis, audringu temperamentu ir paperkančia snukučio išraiška. O dabar įsivaizduokite, kad sukergiami du šunys: parodose tinkamų įvertinimų dėl per didelio ūgio ar netinkamos kailio struktūros (pvz.: „vatinio“ kailio, kuris pučiasi ir veliasi, neturi to šilkinio lygumo ir blizgesio) kalytė ir patinas su įrašu „veislės brokas“ dėl to, kad jo ausytės nestovi taip, kaip turėtų stovėti. Nereikia būti genetikos specialistu, kad numatytumėte, jog šių šunų vaikai ar anūkai išvaizda gali labai skirtis nuo to, ką jūs tikitės išvysti išgirdę „Jorkšyro terjeras“.

Nepamirškime ir to, kad paprastai tų šunų šeimininkai niekada net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, t.y. tirti jų dėl genetiškai paveldimų ligų, kurias gali paveldėti jų palikuonys.

Tėvų sveikata netinkama veisimui

Lietuvos kinologų draugijos internetiniame puslapyje nesunku surasti informaciją apie tai, kokioms šunų veislėms kokias sveikatos patikras reikėtų atlikti. Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės atstovus veisiantys žmonės, kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausias tam tikroms veislėms būdingas ligas. Pavyzdžiui, daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos veislės kartais kenčia nuo kelio girnelės išnirimo, o nuo paveldimų akių ligų neapsaugoti daugelio veislių atstovai. Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga viena iš genetiškai paveldimų ligų, jis neturėtų būti veisiamas – jau vien dėl to, kad pasaulio neišvystų ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau trys metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“ arba „tėvai puikiai medžioja, todėl jie negali sirgti sąnarių ligomis, tad mes jų net netyrėm“, yra – jei atvirai - visiška nesąmonė ir žmonių apgaudinėjimas.

Beje, nuo ligų neapsaugoti ir dokumentuoti gyvūnai (tiesiog tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė, nei nedokumentuoto veislės atstovo), tačiau pirkdami dokumentuotą šuniuką jūs galite pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje veisėjas įsipareigotų grąžinti jums dalį šuns kainos, jei paaiškės, kad šuo serga genetiškai paveldimomis ligomis. Jei veisėjas sako, kad jokių sutarčių jis nepasirašinės, nuoširdžiai siūlau šuniuko ieškoti kitur.

Veislė priskirta pasitelkiant fantaziją

Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės gali įsigyti ir taksą, iš škotų terjerą, ir vokiečių aviganį, svarbu tik paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šuniukų. Taip, daugelio veislių mažyliai, kaip ir beveisliai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jei jie parduodami 4-5 savaičių – o taip neretai daro tie šunelių daugintojai, kurie vengia investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų ar gaišti laiką valant mažylių paliktas balutes (Lietuvos kinologų draugijos nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukanka 6 savaitės, tačiau daugelis veisėjų yra linkę šuniukus auginti bent iki 8 savaičių ar kur kas ilgiau, ir tai daroma pačių šuniukų ir jų būsimų šeimininkų labui).

Patikėkite, net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva tėvų nuotraukos negarantuoja, kad šunelis bus tikrai tų šunų palikuonis. Štai jums kelios nuotraukos, kuriomis sutiko pasidalinti žmonės, kažkada įsigiję „veislinius šunis be dokumentų“. Žinoma, šie gyvūnai nėra mylimi mažiau nei bet kurie kiti, bet pripažinkime – jei žmogus renkasi veislę, jis tikisi tam tikro dydžio, kailio ilgio, struktūros bei charakterio šuns, o gavęs visiškai nepanašų į veislės atstovą šunį gali rimtai nusivilti (juoba, kad nuostabų beveisliuką galima visai nemokamai išsirinkti šunų prieglaudoje – žurnalo „Duok leteną“ puslapiuose nuolat publikuojami skelbimai apie dovanojamus beglobius šunelius, visi jie tikri gražuoliai ir gali būti puikūs šeimos draugai!)

Viena vada su dokumentais, kita - be jų

Tai vienas liūdniausių atvejų. Pasitaiko veisėjų, kurie tiesiog pinigus myli kur kas labiau nei savo augintinę. Jie nueina į parodas, atlieka sveikatos tyrimus, bet...

Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus – tad ir šuniukų jos gali susilaukti kiekvieną rują. Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, t.y. maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip patelės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (ne, tai nėra natūralu, gamtoje gyvenantys šuniniai gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai, rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus). Bet atsiranda nedorų žmonių, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują – dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“. Liūdna, bet taip labai kenkiama tiek šuniukų, tiek kalės sveikatai. Beje, jei Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neoficialių vadų“ atvejus, veislynas yra uždaromas ir daugiau jokie tų pačių šeimininkų šunų palikuonys negauna kilmės dokumentų bent keletą metų. Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktoriaus teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuonys negali gauti kilmės dokumentų, tos reproduktoriaus teisės iš patino kuriam laikui yra atimamos. Tai daroma tam, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios veislės savybės bei užtikrinama ateinančių šunų kartų sveikata.

Keistas mitas apie būtiną vieną vadą

Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija apie tai, kad kalytei būtina atsivesti vieną vadą „dėl sveikatos“. Baisiausia, kad vis dar atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie tą mitą palaiko. Kalės reprodukcinė sistema sutvarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų kasmet. Atsivedus vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos susirgimais – o juk to nenori nei vienas savo augintinį mylintis žmogus. Jei šios publikacijos autorė jums neatrodo pakankamai kompetetinga, kad galėtų kažką teigti apie vienos vados svarbą kalės sveikatai, labai prašau paskambinti į Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją (kontaktus rasite internete, adresu www.lsgvga.lt) ir pasiteirauti jų nuomonės.

Dažnai teigiama, kad kalės charakteris paiskeičia, kai ji atsiveda vieną vadą. Taip, jis gali pasikeisti, tik niekas negali būti tikras, ar jis pasikeis į norimą pusę. Vis dėl to, net jei kalės būdas keičiasi atsivedus vieną vadą, neretai po kurio laiko ji ir vėl pasidaro tokia, kokia buvo iki šuniukų atsivedimo.

Kita kergimo priežastis būna „kalytei reikia leisti pasimėgauti motinystės džiaugsmais“ arba „šuniukas nori sekso“. Tačiau bent kiek apie šunis nusimanantis žmogus pasakys, kad šuns sužmoginimas – klaidingas požiūris į augintinį. Ne kiekvienas gyvūnas gamtoje atsiveda augintinių, o apie tai, kad seksualinio malonumo besikergiantys šunys nepatiria, jau seniai įrodyta mokslininkų. Gaila, kad žmonės savo siekius ir poreikius perkelia visai to nenorintiems šunims. Taip pat gaila, kad šie žmonės, stokodami elementarių žinių apie šunis, vis tiek imasi tokio atsakingo ir rimto darbo – veisimo.

Tikra tiesa apie tai, kiek kainuoja šuns kilmės dokumentai

Kai man buvo 11 metų, su tėčiu turguje pirkome „taksiuką“. Pardavėjai patikino, kad jei norėtumėme dokumentų, galėtumėme juos „išsiimti“ už papildomą nemenką sumą. Aišku, tada buvo svarbiausias tas rankovėje telpantis padarėlis, o ne jo dokumentai (nors Tapis ir nebuvo pats tikriausias taksas savo išvaizda, nepaprastai mylimas visos šeimos jis nugyveno daugelį metų). Įdomu tai, kad ir praėjus keliolikai metų, „veislinių“ šuniukų pardavėjai suokia tą pačią giesmelę: jei tik norėsite dokumentų, galite juos „išsiimti“, tik tai kainuos kažkiek šimtų litų.

Paprasta tiesa yra tokia: Lietuvos kinoloų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis. Ir dokumentus turite gauti kartu su šuniuku – ne „vėliau“, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. Šuniukas tiesiog turi dokumentus arba jų neturi.

Tikroji šuns kilmės dokumentų kaina siekia apie 50 litų vienam šuniukui. Jei jo tėvai yra tituluoti parodų dalyviai arba yra išlaikę tam tikrus dresūros egzaminus, įrodančius ne tik jų tinkamumą medžioti ar dirbti tam tikrose tarnybose, bet ir įgimtas bei įgytas charakterio savybes (kurios yra neatsiejama vienos ar kitos veislės bruožų dalis), kilmės dokumentų kaina krenta iki viso labo 20 litų.

Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (parodos, sveikatos tyrimai) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima nevesti šuns į parodas, bet susimokėti tam tikrą papildomą mokestį (kur kas didesnį, nei kainuotų registracija į dvi parodas) ir atvesti šunį į individualią ekspertų apžiūrą. Net jei kalė netyčia susikergė su tos pačios veislės patinu, nuo praėjusios vados gimimo nepraėjus nei 8 mėnesiams, jos šuniukai vis dar gali gauti kilmės dokumentus. Tiesiog kalės savininkas, besielgdamas sąžiningai, turėtų sumokėti papildomas „baudas“ už savo negebėjimą tinkamai vykdyti šunų veisimo nuostatus.

Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?

Kartais pasiseka išgirsti „sąmokslo teorijų“ apie šuniukus su padirbtais kilmės dokumentais. Štai ir dabar žurnale publikuojame dokumentų pavyzdį, kurį, labai norint, galima nukopijuoti ir įrašyti netikrą informaciją apie šuniukus. Tačiau visada galima pasiskambinti į Lietuvos kinologų draugiją (prieš nusiperkant augintinį, o ne parsivežus jį namo ir tik tada susirūpinus!) ir paklausti, ar tokių tėvų vada yra užregistruota ir ar ji tikrai egzistuoja.
Be to, Lietuvos kinologų draugijos išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus. Žmonės sugeba padirbti net išties apsaugotus dokumentus, banknotus ir kitką, todėl ir Lietuvos kinologų draugijos dokumentai nėra išimtis. Vis dėl to juos padirbti būtų taip sudėtinga ir brangu, kad pigiau įsigyti kilmingą augintinį su tikrais kilmės dokumentais, nei šunį su padirbtu „pasu“.

Ir pabaigai

Žinoma, visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti didžiausio mūsų rūpesčio bei meilės. Vis dėl to, jei žavitės konkrečia veisle, gerbkite ir darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai tikrai atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, parodų įvertinimus. Jei jums veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite www.gyvunugloba.lt – ten rasite daugybę puikių šunų bei kačių, kurie laukia tikrųjų savo šeimininkų. Kai kurie jų galbūt primins vieną ar kitą veislę, kiti bus išskirtinės išvaizdos – vieninteliai ir nepakartojami.

Tema apie šunų kilmės dokumentus, jų teikiamus pliusus ir minusus, yra plati ir išsami – per daug plati, kad tilptų į vieną publikaciją. Todėl kitame numeryje bandysime plačiau pakalbėti apie tai, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis šunelį su kilmės dokumentais, plačiau panagrinėsime veisėjo ir pirkėjo teises, pasiaiškinsime, kokius punktus galima įtraukti į šuns pirkimo – pardavimo sutartį ir kalbėsime apie kitus svarbius dalykus, kuriuos būtina žinoti, renkantis sau augintinį.

Vaiva Žostautė
Nuoroda į šaltinį: http://www.kinologija.lt/?p=12056&lan=ltu

Sukurta: 2012-03-09
Naujienos numeris: 6859
Peržiūrėjimų skaičius: 43016
Lankytojas: Irmulia

« grįžti


Komentarus gali palikti tik prisijungę lankytojai.
Viešoji įstaiga „Lesė“. Įm. kodas: 300709225. Adresas: Savanorių pr. 33-91, 03128 Vilnius (laiškams).
Tel. 8-605-33452 (Vesta). El. paštas: info@lese.lt. Bendra a/s: LT647044060005976183 (SWIFT: CBVILT2X) 
Statistika Prisijungę: 40