Kaip jaučiatės nuolat besikaitaliojant orui, kai tas ima staiga ir atvėsta? Dauguma – ypač vyresnio amžiaus žmonių – atsakys, jog nekaip: stingsta raumenys, skauda sąnarius... O juk mūsų augintinius kamuoja tos pačios bėdos.

Senstantiems naminiams gyvūnams kaip ir žmonėms pasireiškia artrito požymių. Kadangi patys augintiniai pasiskųsti tuo negali, šeimininkai turi būti budresni ir pirmieji pastebėti ligą, kol ši dar neįsišėlo.

Simptomai, pranešantys, kad jūsų numylėtinis galbūt serga artritu, gana akivaizdūs. Gyvūnui tampa vis sunkiau atsigulti arba atsistoti, kai kurie pradeda šlubčioti, pasikeičia jų elgesys. Degeneracine sąnarių liga, arba artritu, serga ir šunys, ir katės. Veiksnių, lemiančių negalią, yra daug, pradedant genetika ir baigiant nutukimu ar kadaise patirta trauma.

Genai itin svarbūs šunims – ypač didžiųjų veislių. Tad prieš įsigydami šuniuką, jei tik yra tokia galimybė, būtinai pasidomėkite, ar jo „šeimoje“ nebuvo artrito atvejų, taip pat, kiek ši liga būdinga konkrečiai veislei.

O štai nutukimas – tai jau ir kačių, ir šunų problema, tiesiogiai priklausanti nuo jų šeimininkų. Jeigu jūsų augintinis neturės antsvorio, mažesnius krūvius patirs ir atitinkamai mažiau susidėvės jo sąnariai, vadinasi, sumažės ir artrito tikimybė vyresniame amžiuje.
 
Traumos – itin dažna artrito išsivystymo priežastis. Labai daug šunų, pavyzdžiui, pasitempia kryžminius raiščius, patiria kitų traumų, serga stuburo tarpslankstelinių diskų liga. Visos jos galiausiai išsivysto į artritą.

Kad ir kokie akivaizdūs būtų artrito požymiai, augintinį vis dėlto derėtų parodyti veterinarui, kad specialistas, apžiūrėjęs gyvūną ir atlikęs būtinus tyrimus, atmestų medžiagų apykaitos sutrikimus (tokius kaip hipotiroidizmas, arba skydliaukės hormonų gamybos sulėtėjimas, bei Adisono liga), kurie pradinėse stadijose gali maskuotis artrito simptomais.

Patvirtinus diagnozę ir tiksliai nustačius artrito pažeistas vietas (tam būtina padaryti rentgeno nuotraukos, kurios taip pat padeda atmesti infekcijų bei auglių galimybę), gyvūnai pradedami gydyti.

Artritas gydomas kompleksiškai. Pradinėmis ligos stadijomis dažnai skiriamas gliukozamino chondroitinas (injekcijos arba tabletės), be jo taip pat neišsiverčiama potrauminiu arba pooperaciniu periodu. Šis preparatas – puiki artrito profilaktika (gliukozaminas sulaiko vandenį sąnarių kremzlėse, lėtina kremzlių yrimą bei skatina jų gijimą). Gliukozamino ir chondroitino net dedama į naminių gyvūnų ėdalą.

Dauguma veterinarų skiria artritu sergantiems gyvūnams dietą. Ji naudinga bet kurioje ligos stadijoje, nes sumažėjęs svoris, judresnis gyvenimo būdas palengvina artrito simptomus. Jeigu liga pažengusi, skausmai ir uždegiminiai procesai kontroliuojami nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais.

Nors daugumą vaistų pasiligojusiam augintiniui tenka pirkti paprastose, ne veterinarijos vaistinėse, duoti jų gyvūnui be specialisto konsultacijos negalima. Nes, pavyzdžiui, paprasčiausias aspirinas gali sukelti skrandžio opą, o kiti vaistai (net ir duodami mažiausiomis dozėmis!) – tokie, kaip ibuprofenas, – pažeisti inkstus.

Gera žinia, kad dauguma šunų puikiai reaguoja į gydymą priešuždegiminiais vaistais. Tačiau tai, ar vaistus jiems teks vartoti kasdien visą likusį gyvenimą, ar ilgainiui bus galima vis mažinti jų dozę, priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo.

Žinoma, liūdna ir skaudu stebėti, kaip sensta mūsų numylėtiniai, tačiau laiku imantis deramų priemonių galima pailginti jų buvimo su mumis laiką ir padaryti augintinių gyvenimą kokybiškesnį.