Įkurta 2007 m., „Lesė“ užsiima gyvūnų globa ir sterilizacija. Nuo įsikūrimo radome namus 6000 gyvūnų ir finansavome sterilizaciją daugiau nei 2100 gyv., dėl kurių nereikalingų gyvūnų skaičius turėtų būti mažesnis bent 8300 per metus.

Tiesioginė transliacija iš Vilniaus prieglaudos kačių kambarių Nr. 1 ir Nr. 2 :)

2% parama (plačiau >>)

 

Loading
LT / EN

Komentarai

Dzy (19:50) >>
Labai džiaugiasi Margutis ir dėkoja Jums :)
Polio-mama (9:43) >>
jei jau "užsirašiau" Margučiui į draugus... Margutis nebeskolingas klinikai ir gali įsigyti...
Vudu (12:15) >>
Šiuo metu perkame specialų maistą SPECIFIC iš http://www.dimela.lt, nes jis nesukelia...
Vudu (12:14) >>
O koks maistas tinkamiausias?

VILNIUS: nematomi kačiukai

Aš pakankamai valdingas ir egoistiškas žmogus. Labai nemėgstu konkurentų, nors ir stengiuos su jais elgtis garbingai. Taigi, man parašė konkuruojanti firma – Vilniaus „Lesės“ katininkės su prašymu parašyti finansinės paramos prašymą, nes pasirodo, kad katėms žmonės labai nenoriai aukoja.

Hm... net nežinau kaip čia dabar elgtis. Ar turiu teisę prašyti finansinės paramos katėms, suvokdama, kad užtat bus nepervesta šunims. Ar galiu į jus kreiptis skirti savo pinigus ir laiką katėms, kai beveik nei vienos prieglaudoje esančios katės nepažįstu. Esu dabar žiauriai idiotiškoje situacijoje, tarsi prieičiau prie jūsų gatvėje ir sakyčiau – Ej, gal galite sušelpti? Reikėtų va euro katinukui...

- Kokiam dar katinukui?

- Na aš nežinau kokiam, pati jo nesu mačius, bet va girdėjau, kad yra katinukas, kuriam reikia pinigų.

Nereikia, neatsakykit. Aš pati žinau ką man pasakysite. Pati tą patį atsakyčiau.

Todėl nei žodžio nerašysiu apie nematomus katinukus, kurių nei aš, nei jūs nematot. Rašysiu tik apie žmones. Apie Vilniaus „Lesės“ katininkių privatų susirašinėjimą.

Ankstus rytas, ateina laiškas – miršta Grėjus, ką darom. Nieko nedarom, atsako „Lesės“ remėjai, mes Grėjui pinigų neduosim - tegul miršta.

Šeštadienio vėlyvas vakaras, ateina laiškas – dūsta Pūka, iki ryto „nepatrauks“, naktį veterinarinė pagalba labai brangi. Ką darom? Nieko nedarom, mes Pūkai pinigų neduosime.

Čia tik pastarosios savaitės laiškai. Užteks apie tas nematomas kates ir katininkus. Kam jie rūpi? Net man nerūpi, kad vakar buvo subertas paskutinis kačių maistas. Daugiau sandėlyje nėra. Visi mano šunys bus paėdę, o apie kates aš nieko nežinau.

Aš nematau esančių prieglaudoje kačių. Nematau tos su išdurta akim. Tos su nutraukta uodega, be kojos irgi nematau, nematau diabetininkės Miklės, kuriai du kartus per dieną turi būti leidžiamas insulinas. Mano mamos vyras diabetininkas, žinau, kad valstybė kompensuoja cukraligės gydymą. Miklei turbūt irgi išrašomi vaistai į kompensuojamų vaistų receptų knygelę. Katės yra uždarytos atskiruose kambariuose. Jos nematomos.

Kai man buvo 18 metų, pro langą iškrito mano trispalvė katė vardu Riaženka. Ji gulėjo namuose ant skuduriuko, šlapinosi ir tuštinosi po savimi, bandė šliaužti pas mane, bet tik sukosi aplink savo ašį. Namuose buvau viena, neturėjau nei vieno lito, mama buvo likusi be darbo, todėl tiksliai žinojau, kad kai ji ateis namo, litų neatsiras. Pašalpą ji gaus tik po dviejų savaičių, iš tų 400 litų turėsime sumokėti už butą ir pragyventi iki kitos pašalpos. O Riaženka savo šlapime ir išmatose šliaužios aplink savo ašį. Tą liepos 15 dieną aš atsiminsiu net tada kai pati šliaužiosiu savo šlapime. Aš paskambinau savo direktorei ir paprašiau jos paskolinti pinigų. Liudmila, sužinojusi kam man reikia, paskolino iš savo asmeninių pinigų, nors prašiau išmokėti dalį atlyginimo anksčiau. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime kai aš pasiskolinau pinigų. Prisimenu kaip degiau iš gėdos, kaip kiekvienas prašymo žodis strigo gerklėje. Po kelių savaičių, kad padaviau Liudmilai pinigus, jį jų nepaėmė. Iki šiol žinau, kad esu skolinga.

Nunešiau Riaženka kartoninėje dėžėje į kliniką. Ji prašlapino rankšluostį, dėžė sudrėko ir šlapimas sunkėsi man ant pilvo. Veterinarai stovėjo ir tylėjo. Kažkur ją išnešė. Po 10 min atėjo kitas daktaras, liepė man eiti kitur, į rentgeno kabinetą. Ten ekrane matėsi mano Riaženkos kauliukai. Maždaug ties šonkaulių pradžia stuburas buvo išlūžęs ir sudaręs kampą.

-Matai? -paklausė veterinaras, tušinuku rodydamas į Riaženkos rentgeno nuotrauką;

-Matau...

-Supranti, ką tai reiškia?

-Taip...

-Tą reikia padaryti dabar, jokių vilčių nėra.

-Gerai, tik aš žiūrėsiu.

-Ne, mes atiduosime tau ją po visko.

-Ne, aš žiūrėsiu, taip kaip jį žiūrėjo pro langą, kurio aš neuždariau.

Riaženka gulėjo ant metalinio stalo, nebe ant to skuduro, kurį atnešiau, o ant medicininės palutės, suvystyta, kad negalėtų šliaužti. Jai suleido tai ką reikia (negi rašysiu vaistus, o kito žodžio nesugalvoju). Ji ištiesė savo rankutes ir pradėjo šliaužti link manęs, tupėjau, mano veidas buvo stalo lygyje, ji atšliaužė iki mano kaklo, padėjo galvą ant peties. Teksto logika prašosi, kad parašyčiau, jog ji užsimerkė ir užmigo. Bet ji neužsimerkė, akis iki pusės užtraukė trečias vokas, o veterinaras rankomis ją užmerkė. Ji paskutinį kartą apsišlapino ir užgeso.

Nešiau ją palutėje, priglaudus prie krūtinės. Nežinojau, ką dabar turiu daryti, todėl ėjau į Vingio parką, susiradau atokiausia kampą ir įvairiais pagaliais iškasiau Riaženkai kapą. Kapą įtvirtinau kaip kokį bunkerį, kad tik jos nerastų ir neištampytų šunys.

Už tai aš sumokėjau 47 litus.

„Lesės“ katininkai per mėnesį po kelis kartus neša tokį ryšulėlį. Jie jau nebeturi širdžų. Jų širdys seniausiai sudaužytos į tūkstančius šukių, ir ant kiekvienos iš šukių mikroskopinėmis raidėmis užrašyta po vardą. Bet jie vis tiek glaudžia prie savęs paliegusius kačių kūnelius.

Kiek tai kainuoja? Nedaug, kiekvieną šukę padauginkite iš 47 litų ir padalinkite iš 3,4528, kad išeitų eurai. Gal todėl, kad mirties kaina tokia maža, toms katėms ir neverta aukoti.

O jeigu vis tik verta? Paprastai savo finansiniuose prašymuose prašau nupirkti gyvūnui gyvenimą. Šiame prašyme parduodu „Lesės“ katininkų širdžių šukes. Nupirkite. Nebrangiai. Užtruksite tik 5 minutes atlikdami pavedimą, išleisite vieną eurą, o katininko krūtinėje taps viena šuke mažiau.

Prie šio teksto turėtų būti Pūkos, Grėjaus, Balio, Miklės nuotraukos, bet aš prašau jų nedėti. Tie kačiukai juk nematomi. Prašau prie teksto prisegti mano Riaženkos nuotrauką, nes aš viską mačiau.

Banko rekvizitai:  

VšĮ „Lesė“. Įmonės kodas 300709225

  IBAN: LT64 7044 0600 0597 6183   Vilniaus skyriaus ir bendra sąsk.

 

Vika
Organizacija: „Lesė“, Vilniaus skyrius

Sukurta: 2015-09-09
Naujienos numeris: 8650
Peržiūrėjimų skaičius: 29354
Lankytojas: Irmulia

« grįžti

Komentarai

Irmulia („Lesė“, Vilnius) (2015-09-25)
Dėkojame už paramą mūsų murkiams.
Polio-mama (2015-09-23)
30 šukių mažiau...


Komentarus gali palikti tik prisijungę lankytojai.
Viešoji įstaiga „Lesė“. Įm. kodas: 300709225. Adresas: Savanorių pr. 33-91, 03128 Vilnius (laiškams).
Tel. 8-605-33452 (Vesta). El. paštas: info@lese.lt. Bendra a/s: LT647044060005976183 (SWIFT: CBVILT2X) 
Statistika Prisijungę: 71