Jau nauji meteliai po truputį juda pirmyn, užnugary palikę dar daug Jums neatverstų PSP dienoraščio puslapių. Bežiūrint foto, kurios darytos PSP kiemuose ar su tuo susijusiuose gelbėjimo darbuose, kiekviena iš jų primena ne vieno, o kelių ar net dešimčių benamių katyčių likimus- skaudulius arba kaip tik laimingai pasibaigusias istorijas. Nutolsta gražiausia metų šventė, suartinanti šeimos narius ir draugus, kurie bent tokia proga atranda laiko apkabinti vienas kitą atvykdami net iš tolimiausių pasaulio kraštelių. Juk šv. Kalėdų nuotaikos mus grąžina į laikus, kai mūsų rankos pakvipdavo ant pirštų skaičiuojamais mandarinais ir apelsinais, meduoliniais nameliais, akys žibėdavo nuo eglutės trapių žaisliukų, sotūs būdavome vien ta stebuklinga, jaukia nuotaika. Ir žinoma viską mažyliams (ir ne tik) vainikuodavo kuklios, bet labai laukiamos dovanėlės.

Ši kartą noriu tiesiog pasidžiaugti, padėkoti ir prisiminti praėjusius metus galvojant apie žmonių gerus darbus, neabejingumą, atjautą ir ištiestą pagalbos ranką silpnesniąjam - keturkojui. Nors mes, savanoriai, savo kasdienybėje retai sutinkam tuos, kurie patyliukais savanoriauja kiekvieną dieną- tyliai, kantriai ir atsakingai, tačiau pastarųjų išties yra, tik reikia apie juos dažniau parašyti, padėkoti ir taip visiems kartu pasidžiaugti gerųjų darbų tęstinumu.

Visai prieš pat šv. Kalėdas gavau skambutį iš profesinės mokyklos - Kauno statybininkų rengimo centro. Skambino man jau gerai žinoma gerb. mokytoja Aldona Janukaitienė, kuri kiekvieną dieną atvykdama į savo darbą atsakingai ir su didele meile rūpinasi mokyklos prieigose besiglaudžiančiomis benamiukėmis katelėmis. Žinoma, toks rūpestis ir pastangos palengvinti benamių gyvūnų dalią vienam žmogui būtų labai sunkus, jeigu nebūtų palaikymo iš kitų. Būtent mokyklos kiemas yra ta vieta, kur benamės katės gali jaustis saugiau nei bet kur kitur, nes mokytojos Aldonos vyras, mokyklos direktorius Stanislovas Janukaitis, ne tik kad palaiko, bet ir jau ne pirmą žiemą organizuoja super šiltų ir talpių būdelių- namelių statybą katytėms. Būdelės be proto “fainos”, profesonaliai ir mano akim su vyriška :) meile sumeistrautos pagrindinių mokyklos darbuotojų, auksarankių Gintauto, Artūro ir Aurimo.

Į vieną iš jų sutelpa daugiau nei dešimt kirptaausių (visos katytės sutvarkytos p. Aldonos iniciatyva pagal PSP programą), o į kitą, esančią kitoje kiemo pusėje, dar pusė tiek. Kadangi šią žiemą buvo sugalvota atnaujinti ir dar labiau pagerinti anksčiau buvusius namukus, puikiam stovy esančius superinius "daugiabučius" benamėms katelėms nusprendė padovanoti kitoms, visiškai be užuovėjos Kauno kiemuose gyvenančioms keturkojėms. Ne tik padovanoti, bet pasisiūlė su spec. transportu nuvežti!

Pasirinkau vieną iš saugesnių (ten kur ore tvyro mažiau žmonių nepakantumo) kiemų- Žemės Ūkio Akademijos miestelio miškelį ir vieną iš daugiaaukščių kiemų. Paskambinau su šypsena veide katyčių globėjai p. Genutei, kuri telefonu net nelabai suprato, kokį nuostabų siurprizą tiek jai, tiek katelėms paruošėme, nes dalis jų miega tiesiog po eglėmis arba miškelyje, kuriame vieną budelę šviežiai jau buvo pastatę nežinomi geradariai žmonės, tačiau pagal ten esantį kačių skaičių ir beveik visai aklinai užkaltus rūsių langelius šie papildomi ir ypač reikalingi namukai patapo tikru keturkojų išsigelbėjimu.

Taigi važiavau pasitikti visos senių šalčių ir snieguolės komandos su šypsena veide ir jaučiausi it kalėdinė eglutė, šviečianti iš tolo apraizgyta spalvotom mirksinčiom lemputėm. Iš tolo pamačiau nekantriai laukiančios gerb. mokytojos Aldonos Janukaitienės bei, kaip pati mokytoja vadina, “bahūrų” komandą- Gintautą, Artūrą, Aurimą, o už jų nugarų benamėms katėms sukurtus "daugiabučius" bei visą krūvą sočiai paėdusių katelių, smalsaujančių aplink.

Jau po pusvalanduko pasikrovę dovanas į visai kitą Kauno pusę lėkėm džiuginti kačių globėjos p. Genutės ir pulko jos šeriamų benamiukių.

Kaip atrodė p. Genutės veidas, pamačius linksmai nusiteikusių vyrų komandą, nešiną namukais, nupasakoti sunku. Jei trumpai- kupinas mažo vaiko džiaugsmo, kai išsipildo jo svajonė. O ilgiau galvojant perbėga daug liūdnų 2011 metais sutiktų vaizdų iš benamių katelių kasdienybės, kai susimąstai, kaip viskas galėtų būti kitaip ant mūsų žemelės, jeigu kiekvienas pasistengtų galvoti ne tik apie save, savo šeimą, kiemą ar augintinį, bet ir apie tą, kuris yra niekam nereikalingas. Kad pagalvotų šiltai sėdėdami savo namuose apie silpnesnius ir tik nuo mūsų- žmonių- priklausomus silnesniuosius. Ir kai pagalvoji… cinamono, imbiero, meduolių, eglės kvapo, snaigių grožio, šeimos apsupties, stebuklų išsipildymo fone taip gera jaustis, kad kažką gero padarei dėl kitų.

Ačiū Kauno statybininkų rengimo centro direktoriui Stanislovui Janukaičiui, pagrindinei šių gerų darbų sielai-  gerb. mokytojai p. Aldonai Janukaitienei, auksarankių būriui- Gintautui, Artūrui, Aurimui už tai, kad bent vieno daugiaaukščio kieme daugiau nei dešimt katelių gavo galimybę išgyventi šaltį...

Su praėjusiom šventėm visus Jus! Norisi tikėti, kad taip startavę Nauji metai bus išties puikūs :)