Mielas Kalėdų Seneli, girdėjau žmones kalbant, kad Kūčių naktį gyvūnai prabyla žmonėms suprantama kalba. Nežinau, ar tikrai yra taip, kaip sako žmonės. Dar girdėjau, kad Šv.Kalėdos yra laikas, kai tu, Seneli, išpildai visus slapčiausius, karščiausius troškimus. Tereikia parašyti Tau laišką ... Aš irgi turiu norų ir svajonių, bet jos niekaip neišsipildo. Gal todėl, kad iki šiol tau nerašiau?

Mane su broliukais ir sesutėm pernai maždaug tokiu pat metu žmonės pridavė į Vilniaus sanitarinę tarnybą. Turbūt tu nežinai, ką tai reiškia, o gal ir žinai... Iš tos įstaigos mus paėmė geros širdies moterys ir įkurdino veterinarinės klinikos stacionare. Neužilgo, kaip visi manė, mano bėdos baigėsi – atsirado moteris, kuri priėmė mane į savo namus. Visi džiaugėsi, kad man pavyko rasti savo laimę. Bet jie klydo. Po kelių mėnesių man vėl teko grįžti į veterinarinę kliniką, nes mane paėmusios moters namuose labai stresavau (aš nežinau, ką tas žodis reiškia, bet taip sakė) ir supainiojau moters lovą su kraiko dėžute. Klinikoje mane sterilizavo ir paskiepijo. Po kelių mėnesių įsikūriau žmonių namuose. Tiesa, niekas man nežadėjo, kad juose gyvensiu nuolat. Tai buvo laikina globa, kol mane pastebės žmogus, pasiryžęs tapti mano draugu ir gynėju visam mano gyvenimui. Globėjos namuose daugiausia laiko leidau... spintoje, nes ten gyvena daug kitų katinėlių, nevengusių mane gainioti, o aš nemėgstu peštis. Tad saugiai tūnojau spintoje, išlįsdama tik pavalgyti ir... Na, tu juk supranti, ko dar. Tūnojau ir laukiau, kol pagaliau atsiras tas mano žmogus. Jo vis nebuvo. Galop sužinojau, kad globėja manęs globoti nebegali... Neturėjau kur eiti. Visai visai. Taip atsidūriau „Lesės“ prieglaudoje, narvelyje. Girdžiu žmones sakant, kad esu labai graži, turiu prašmatnią pūkuotą uodegą, dėl ko mane net praminė Vovere. Dar jie sako, kad esu ramaus, neįkyraus būdo. Klausau tokių žodžių ir svarstau: jei aš – tokia šauni, tai kodėl aš niekam nereikalinga? Ar tik dėl to, kad neparašau tau laiško?

Kalėdų Seneli, labai prašau, padovanok man žmogų, kuris mane mylėtų ir rūpintųsi. O jei tokio padovanoti negali (nors aš tikiu, kad tu viską viską gali), tuomet atsiųsk tokį, kuris mane į savo namus priimtų bent laikinai. Aš būsiu gera, pati geriausia pasaulyje katytė. Ta, kuri parašė laišką Kalėdų Seneliui. Tiesa, būtų gerai, jei tu tam žmogui pasakytum, kad namuose, ar jie būtų pastovūs ar tebūtų laikini, aš turėčiau būti vienintelė katytė. Ir dėl to, kad nestr... (lyg ir tas žodis skambėtų „nestresuočiau“?), ir dėl to, kad neseniai man atlikę Corona viruso testą sakė, kad jis yra teigiamas. Jaučiuosi aš puikiai, bet galėtų kilti pavojus kitoms katytėms. Užtat nei žmonėms, nei šunims, nei visiems kitiems gyviams jokio pavojaus nėra.

Na, štai, Seneli, parašiau... Būk geras, perskaityk mano laišką ir išpildyk mano norą – turėti namus. Jau metai praėjo, kai aš, vieniša ir niekam nereikalinga katytė Pūkė Voverytė (o, pavardę susigalvojau; gal pravers?), klajoju po didelį ir man kol kas nesvetingą Vilniaus miestą.

Tavimi tikinti P.Voverytė