Kad mūsų savanoriai seniai „normalių“ žmonių yra laikomi šiek tiek su protu susipykusiais, ko gero, nedaug kam paslaptis. Kreivai didžioji dalis visuomenės žiūri į mūsų plėšymąsi dėl mažų keturkojų gyvybių, dažnai ir pašaipa palydi didžiules, bet dažnai bergždžias pastangas kovoti dėl „šuniukų ir kačiukų“, nesuprasdami, kad kovojam, visų pirma, už žmoniškumą. Todėl be galo gera širdy palieka, kai susiduri su žmogumi „iš pašalės“, lygiai taip pat nesugebančiu nusisukti nuo didelio skausmo mažame kūnelyje. Mielieji gelbėjimą inicijavusieji žmonės, ačiū Jums ir Jūsų šeimai už tai, kad neleidot savo namuose sudygti abejingumo piktžolėms. Jūsų vardų neminime dėl suprantamų priežasčių. 

Prieš pora savaičių mums paskambino moteris iš Jonavos ir pradėjo desperatiškai prašyti pagalbos, nes kitos savanoriškos organizacijos arba nenorėjo, arba negalėjo padėti, o žmoniško žmogaus širdis, matant vaizdus kaimyno kieme, nurimti negalėjo. Vaizdų, kaip pasirodė, būta baisių. Minimų geradarių kolektyvinio sodo kaimyno kieme kartais pasirodydavo ir dingdavo keturkojai. Kaimynas, priklausantis kriminalinei visuomenei, augintinių ne tik nešerdavo – tai nuolatos darydavo geraširdžiai gelbėtojai ir kiti kaimynai – bet, pasirodydamas sode vieną ar dukart į savaitę, atrodo, atvažiuodavo vien tam, kad pasismagintų gyvulius spardydamas ir daužydamas. Šio antžmogio katę minima šeima priglaudė pas save, tačiau kalytės Doros pasiimti negalėjo, nes augina labai agresyvią, kitus šunis puolančią nuosavą kalę. 

O Dora, uoliai tarnavusi kaip gyva, cypianti ir kaukianti skustagalvio bokso kriaušė, graudino visus aplinkinius savo draugiškumu, meilumu ir žmogaus šilumos troškuliu. Kaimynai pasakojo matę, kaip vieną vakarą jos „šeimininkas“ (nesiverčia liežuvis tarti be kabučių) atvažiavęs sodan, pasikvietė Dorą vidun, o iš lauko ilgai girdėjosi jos kauksmas ir stiprūs smūgiai. Po to kalytė buvo dingusi dvi dienas, bet, genama graudžios šuniškos ištikimybės, vis vien grįžo namo. Gyvūnėlis gyveno tokioje baimėje, kad, išgirdęs savo kankintojo automobilio ratų bildesį, bėgdavo slėptis. Bet vis tiek po kiek laiko išlįsdavo. Pas savo „šeimininką“. Jau besidairantį kokio pagalio ar grandinės. 

Žinoma, mes tuoj pat sutikome padėti. Šaunuoliai žmonės tiesiog nuvažiavo, išvogė mūsų kankinę ir atvežė pas mus. Ir prisiekė sau ir mums, kad, jei skustagalvio kieme atsiras dar bent vienas keturkojis, nusispjaus į baimę rasti sudegintus namus ar savo kailiu pajusti nusikaltėlio smūgius, ir kreipsis policijon. Linkime jums dvasios stiprybės pažadui ištesėti.  

Nuvežus Dorą pas veterinarą, paaiškėjo, kad negyjanti žaizda jai ant priekinės kojos – šautinė. Pasirodo, kalytė tarnavo ne vien kaip bokso kriaušė, bet ir gyvasis taikinys. Iš žaizdos bėgo juodi pūliai, pūliuoti buvo pradėjęs ir pats kaulas. Žaizda buvo sutvarkyta, paskirti antibiotikai, vitaminai, atlikta išsami apžiūra. 

Tačiau čia Doros sėkmė tik įgavo pagreitį. Išgirdę jos istoriją, globėjais pasisiūlė būti vienos mūsų savanorės draugės tėvai, gyvenantys nuosavame name prie miško Kėdainiuose. O žmonės į globėjus mūsų kankinei pakliuvo tikrai ypatingi. Klausite, kuo? Tuoj išgirsite ir viską suprasite: namie jie augina 18 metų šunį, ir kiekvieną vakarą senuką įkelia į savo lovą, nes senolio kojelės jau sunkiai belaiko. Dar turi 3 kates, vienai iš jų – 11 metų. Šeria ir prižiūri visus aplinkinius beglobius, vienu metu jų kieme gyveno 13 katinų. Atvykstančios Doros laukė ne tik suruoštas voljeras, įvairus maistas ir vanduo lėkštutėse. Geroji namų šeimininkė ją pasitiko su didesne dovana – šunelei išlipus iš mašinos, ji atsiklaupė prie Doros, apsikabino ją ir nebesulaikė ašarų. Savanorės irgi graudintis pradėjo, bet ne iš gailesčio, o džiaugsmo, kad dar yra žmonių, kuriems šuns išgyventas skausmas gali būti toks savas ir aidu atsikartoti jo paties širdy. Ar įsivaizduojate, ką turėjo jausti pati Dora, kai, prie gyvenime tik smūgius ir spyrius jautusio jos kaklo prisiglaudė šiltas moters skruostas, ir pirmąkart rankos pakilo ją apkabinti, o ne trenkti? 

O pabaigai visai linksma nata :) Jau beišvažiuojant namų šeimininkė susistabdė savanores ir pasakė: „Žinot... gal jūs dar nedėkit Doros skelbimo prie dovanojamų šunelių. Tiesiog... na, tiesiog... aš nežinau, ar mes sugebėsim su ja išsiskirti..“. Laimės tau, Dora :)

 --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Dorą, kaip ir visus mūsų globotinius, reikia sterilizuoti. Prašome Jūsų paaukoti tam reikalingą pinigų sumą – 180 litų(dėkojame Solveigai, Almai D., Astai U. ir MissRock už pinigėlius, nebetrūksta). Juk ir mes, ir Jūs žinote, kad ji nusipelnė nepalyginamai daugiau, tik visa kita globėjų namuose atsiims kita valiuta – gero žmogaus meile.  Jei norite ir galite paaukoti pinigėlių, perveskite norimą sumą į Lesės sąskaitą (nepamirškite nurodyti: „Dorai“)

LT64 7044 0600 0597 6183 (SEB bankas, SWIFT kodas CBVILT2X)

Viešoji įstaiga „Lesė“

Įmonės kodas 300709225