Ar tikrai šunys, katės, beždžionės ir net varnos nesugeba mąstyti, mylėti, užjausti? Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kokie iš tiesų protingi, net žmogiški yra gyvūnai.

Kanzi nėra iškalbus. Kasdien jis apsieina su 384 žodžiais.

Jo balsas aiškus – išraiškingas ir itin garsus. Tiesa, kalbėti jam niekaip neišeina. Bet taip jau yra, kai esi mažoji šimpanzė.

Kanzi dienos panašios. Rankoje jis nešiojasi didžiulę kortelių malką, kuri šiai 29 metų beždžionei padeda bendrauti su aplinkiniais.

Jis savo adresatui ne tik parodo, pavyzdžiui, kamuolį norėdamas žaisti arba bananą norėdamas ėsti.

Kanzi iš kortelių formuluoja mintis, sudėtinius sakinius ir pramokęs gramatikos pradmenų net laviruoja tarp esamojo ir būtojo laikų.

Naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad pasaulyje tokių gyvūnų kaip Kanzi yra begalė. Esą pakankamai sudėtingas kombinacijas išprotauja net kiaulės.

Ar gyvūnai neturi minčių?

Žmonių ir gyvūnų santykiai – įvairūs. Gyvūnai – mūsų draugai, palydovai, pagalbininkai, net šeimos nariai.

Mes juos mylime tiek uždarytus į narvus, tiek laukinėje gamtoje. Žinoma, kai kuriuos gyvūnus ir valgome. Žodžiu, darome beveik ką tik norime.

Mūsų pasiteisinimas skamba visai logiškai: su gyvūnais galime elgtis kaip norime, nes jiems neskauda taip, kaip žmonėms. Nes jie nemąsto, kaip žmonės.

Nes gyvūnai nesugeba planuoti, žvelgti į ateitį. Nes jie nesuvokia, kad mirs. Nes jie poruojasi, bet nemyli. Nes jie galbūt net neturi sąmonės.

„Gyvūnai nesugeba kalbėti ne todėl, kad jiems trūksta reikiamų organų, – yra sakęs garsusis filosofas Rene Descartes’as. – Jie nekalba, nes neturi minčių.”

Išsisukti galima ir cituojant Bibliją. Senajame Testamente žmogus vaizduojamas stovintis ant aukštesnio laiptelio nei gyvūnai. Jis – valdytojas ir gali gyvūnus naudoti savo reikmėms.

Diskusija lyg ir baigta. Bet barjerai tarp žmonių ir gyvūnų vienas po kito griūva.

Pavyzdžiui, anksčiau buvo įprasta teigti, kad vien žmonės geba naudoti įrankius. Tačiau dabar žinoma, kad juos naudoja ir paukščiai bei beždžionės.

Be to, jau nebegalima tvirtinti, kad tik žmonės moka užjausti, gedėti ar užsiimti labdara.

Beždžionės mielai padeda viena kitai nesitikėdamos naudos, o drambliai aprauda kritusius savo kaimenės narius.

Ir ar tikrai žmonės vieninteliai įgudo kalbėti? Kanzi tikrąja to žodžio prasme pasakytų, kad tai – netiesa.

Su svečiais geria kavą

Prieš „pokalbį” su svečiu tyrimų centre JAV Ajovos valstijoje gyvenantis Kanzi, žmonių kalbos mokytas nuo gimimo, mandagiai pasiūlo kavos.

Mažosios šimpanzės patinas pirštu parodo iš pradžių į kortelę, kurioje pavaizduotas kavos puodelis, o tuomet – į svečią.

„Mes jam pasakėme, kad bus svečių, – teigė Kanzi prižiūrinti primatologė Sue Savage-Rumbaugh. – Kanzi džiaugėsi, betužsispyrė.

Galų gale sutiko pasirodyti svečiams mainais į melioną.”

Žodžio „melionas” iš kortelių sudarytame Kanzi žodyne nėra. Todėl jis parodo į žalią, geltoną ir arbūzo korteles.

Paragavęs lapinio kopūsto, Kanzi, pasitelkęs dvi korteles, pavadino jį „lėtomis salotomis” – kadangi sukramtyti kopūstą užtrunka ilgiau nei salotų lapą.

Baigęs gerti kavą, Kanzi užsimano pažaisti.

Jis duria pirštu į kortelę, kurioje šviečia kamuolys.

Geriausia Kanzi draugė ir prižiūrėtoja S.Savage-Rumbaugh iš kortelių lėtai sudėlioja sakinį: „Taip, aš mesiu tau kamuolį.” Kanzi žodį „mesiu” iš karto pakeičia į „atnešiu”.

Įrankiais naudojasi ir paukščiai

Mokslininkai žmogaus sugebėjimą išmąstyti sudėtingas kombinacijas aiškina tuo, kad žmogus turi išsivysčiusią smegenų žievę, o daugelis gyvūnų – ne.

Kuo įmantresnė smegenų žievė, tuo kūrybiškesnis žmogus.

Tarkim, įrankiai. Žmogus juos valdo meistriškai, o daugelis beždžionių rūšių jais domisi tik paviršutiniškai.

Bet tyrėjus neseniai apstulbino faktas, kad įrankiais geriau nei bet kokie žinduoliai naudojasi varniniai paukščiai, kurie smegenų žievės apskritai neturi.

Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu paaiškėjo, kad varnos sugeba sulenkti vielą į kablį ir taip pasiekti plastikinio indelio dugne įtaisytą dėžutę su lesalu.

Kitas varninis paukštis – kovas, norėdamas pasiekti vandenį ąsotyje, į jį mėto akmenis.

Negana to, pirmiausia sumeta didžiausius akmenis suvokdamas, kad taip vandens lygis pakils greičiau.

„Graikų išminčius Ezopas pasakėčią apie taip besielgiančius paukščius parašė prieš daugiau nei 2,5 tūkst. metų, – stebėjosi Kembridžo universiteto zoologas Christopheris Birdas. – Bet mes tik šiame amžiuje supratome, kad tai nebuvo išmonė.”

Medžioklė – komandinis darbas

Gyvūnų elgseną tiriančius specialistus stebina ir protingas gyvūnų elgesys grupėmis.

Ypač aštriai gyvūnai mąsto medžiodami.

„Liūtai medžiodami moka įspūdingų gudrybių, – teigė JAV biologė Christine Drea. – Vienas užima poziciją ir pasiruošia pulti grobį, o kitas tuo tarpu jį atveja.”

Panašiai bendradarbiauja ir hienos. Pernai Ch.Drea atliko eksperimentą, kurio metu įvarė hienų porą į aptvarą. Jame tabalavo dvi virvės, kurias patraukus, bet tik abi vienu metu, į aptvarą įkristų ėdalo.