Pašiūrėj, kur džiūsta pernykščių

Plaušinių auksinė eilė,

Septynis rudus šunyčius

Atsivedė kartą kalė.

Per dieną ji juos glamonėjo

Ir laižė rausvu liežuviu,

O sniegas ištirpęs tekėjo

Lyg pienas šiltu jos pilvu.

Vakarop, kai saulė išgaišo

Ir kiemas buvo tamsus,

Šeimininkas į seną maišą

Atėjęs sudėjo visus.

O jinai iš paskos skubėjo

Tiesiog per sniego pusnis.

Ir ilgai, taip ilgai virpėjo

Neužšalęs gilus tvenkinys.

Kai atgal ji vilkos iš lėto

Ir unkštė skausmu tyliu,

Pasirodė ant stogo skylėto

Mėnulis jos šuneliu.

Ilgai į mėlynę ji kaukė,

O skausmas tupėjo šalia.

Mėnulis sau tyliai plaukė

Ir dingo kažkur šile.

Tarytum akmuo vietoj duonos

Juokais buvo mestas į ją -

Jos šuniškos akys už kluono

Pabiro žvaigždėm pusnyje.