ką darai? aš nemoku skraidyti,
aš skraidau tik svajonėj savoj.
ką darai? aš bandau tavim patikėti,
kad mane prisiglaudęs tu iš meilės laikai.

ką darai? kam tas aukštis? tas tiltas?
ką darai? kam pikti? kam jie juokias, draugai?
ką darai? i akis leisk man pažvelgti,
ką darai? aš tikiu. argi to nematai?

aš tik šuo. tas kur laksto ir loja,
kur kaimynų gal kartais pavaiko vištas.
bet kažkam aš esu lyg vienintelė koja,
be kurios jis net mažo žingsnelio nežengs.

kai virš tilto drebėjau, tavimi aš tikėjau
kad tos rankos paglostys, bet tikrai nenumes.
net po skrydžio, mano akys į tave žiūrėjo
ir galvojau: aš laimingas, nes jis laukia manęs.

jūsų juokas šaltesnis ,nei rudenio vėjas
laužė kaulus manus ir maniau kur nuves,
tas likimas žiaurus, bet aš kantriai kentėjau
ir galvojau kada gi jis mane ir vėlei pakels.

nepakėlei, palikai mane šalti ir mirti,
palikai man ištaręs "einaaaaa", graudu...
tik kaip gaila, negalėjau pareiti,
nes vėl bučiau stovėjęs prie tavo namų.

bet laimingas aš, uodegėlė dar vizga,
nors ir baisiai tada aš per nakt sušalau,
tik žinau, daug kam ašaros tviską,
aš begalo gerų daug žmonių sutikau.

aš Pipiras, Lietuvos aš Pipiras,
neliūdėkit, juk būna visokių žmonių,
bet, Svajūnai, tavimi aš tikėjau,
bus gal keista, bet... lyg šiolei tikiu....